2011 m. rugsėjo viduryje Ukrainos, Rusijos ir ES santykiai buvo laukimo būsenos. Ukraina turi pasirinkimą iš kelių galimybių ir dar nepriėmė galutinio sprendimo, kaip jai elgtis – eiti asociacijos su ES keliu, stoti į Muitų sąjungą su Rusija priešakyje ar tęsti vadinamąją daugelio vektorių politiką.
Ukrainos, RF ir ES kryžkelė
Ne tik Europos ir Rusijos lyderiai, bet, atrodo, net Ukrainos vadovybė kol kas neįsivaizduoja, kokia linkme artimiausiu metu plėtos savo užsienio santykius Kijevas. Tiesa, naujasis Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius ne kartą pareiškė, kad yra pasiryžęs tęsti „oranžinių“ vyriausybių pradėtą kuo greitesnio Kijevo suartėjimo su Briuseliu politiką. Tačiau kai kurie pastarojo meto Ukrainos vidaus politikos raidos aspektai verčia suabejoti šio tikslo įgyvendinimo realumu, jei jau ne proeuropietiškų Kijevo siekių nuoširdumu apskritai. Nors per pastaruosius kelis mėnesius padaryta dešimtys viešų pareiškimų apie santykių su Europos Sąjunga stiprinimą, susidaro įspūdis, kad Ukrainos vadovybė ne iki galo supranta, kokias išankstines sąlygas ji turi įvykdyti ir su kokiomis pasekmėmis jai teks susidurti Politinės asociacijos su ES sutarties pasirašymo atveju, o ypač jos ratifikacijos proceso metu.
Tačiau verta pridurti, kad ne mažiau stebinantis neaiškumas būdingas ir Rusijos, ir ES pozicijai. Maskva susidūrė su dilema: jai tenka rinktis tarp akivaizdaus strateginio tikslo įvilioti Ukrainą į tam tikrus naujus ypatingus santykius ar net sąjungą ir savo trumpalaikių ekonominių interesų. Susitarimas dėl dujų, 2009 m. sausio mėnesį pasirašytas po tuometinės Ukrainos premjerės Julijos Tymošenko ir Vladimiro Putino derybų, atitinka šiandieninius ekonominius Rusijos interesus. Tačiau Kremlius ir Briuselis tuomet spaudė Kijevą, kad susitarimas būtų pasiektas, ir dabar dujų kaina Ukrainai – net su Charkovo sutarčių dėl Rusijos karinės bazės Sevastopolyje numatyta nuolaida – yra aukštesnė už tą, kurią už dujas Rusijai moka, pavyzdžiui, Vokietija. Dėl tokios prekybinės politikos į Kremlių neigiamai žiūri ne tik sąlyginai prorusiška ukrainietiško elito dalis, šiuo metu esanti valdžioje, bet ir dauguma rytų ir pietų Ukrainos gyventojų, remiančių glaudžius šalies santykius su Rusija.
Savo ruožtu Briuselis santykių su Kijevu plėtrą pastaruoju metu laiko vienu iš savo užsienio politikos prioritetų, taip pripažindamas geopolitinę tolimesnės Ukrainos raidos svarbą. Tačiau už užsienio politiką atsakingos ES institucijos kaip ir anksčiau atsisako suteikti jai – net niekuo neįpareigojančią ir ilgalaikę – narystės Sąjungoje perspektyvą. Maža to, ši ES Tarybos ir Europos Komisijos politika nepaiso Europos Parlamento valios, kuri buvo išreikšta 2010 m. vasario 25 d. priimtoje rezoliucijoje dėl galimo būsimo Ukrainos stojimo į ES. Tokia Sąjungos strategija taip pat prieštarauja šiuolaikinės politologijos išvadoms: pastaroji pasisako ne tik už nepaliaujamų grasinimų nutraukti bendradarbiavimą „botagą“, bet ir už svarų narystės perspektyvos „meduolį“ kaip esminę prielaidą pereinamąjį laikotarpį išgyvenančios posttotalitarinės šalies sėkmingai „europeizacijai“.
Visoms trims tarptautinėms veikėjoms – Rusijai, ES ir Ukrainai – galiausiai teks apsispręsti dėl tikrųjų tikslų ir kertinių savo būsimos užsienio politikos Rytų Europoje strategijų. Ir tai turi įvykti jau artimiausiu metu, nes Ukrainos ir ES derybos dėl asociacijos ir laisvosios prekybos zonos sutarčių artėja prie pabaigos. Šių sutarčių pasirašymas, o ypač jų ratifikavimas Europos Sąjungos ir jos valstybių parlamentuose turėtų padidinti visuomenės dėmesį Briuselio, Kijevo ir Maskvos santykiams.
„Šiaurės srautas“ kaip rytų slavų santykių veiksnys
Pagrindiniu akivaizdžiu „Šiaurės srauto“ dujotiekio paleidimo efektu taps iki šiol buvusių Rusijos santykių su Ukraina ir Baltarusija išbalansavimas. Šiandien yra nusistovėjusi tam tikra ekonominė galios pusiausvyra tarp Maskvos ir Ukrainos bei Baltarusijos. Baltarusija ir Ukraina priklauso nuo dujų tiekimo iš Rusijos, o pastarajai yra reikalingi be sutrikimų veikiantys dujotiekiai, nutiesti per dviejų „broliškų tautų“ teritoriją.
Naujos transporto magistralės atsiradimas vargu ar paskatins konfliktą iš karto po „Šiaurės srauto“ darbo pradžios. Tačiau Kremlius turės didelę pagundą panaudoti šį naują ekonominį svertą savo santykiams su abiem buvusiomis sovietinėmis respublikomis „įkrauti“ iš naujo. Belieka tik tikėtis, kad Rusijos lyderiai suvoks jau minėtą tokio žingsnio dvilypumą. Tie koziriai, kuriuos Rusija gautų naudodama „Šiaurės srautą“ politiniais tikslais, gali atrodyti reikšmingi. Tačiau ilgalaikis naujų ekonominių svertų naudojimo efektas bus toks pat nevienareikšmis kaip ir „sėkmingų“ Rusijos derybų dėl dujų sutarties 2009 m. sausio mėnesį. Šiandien prorusiškas Ukrainos elitas ir jos piliečiai dėl reikalaujamos padidintos dujų kainos išgyvena savo draugystės su Rusija iliuzijų krachą. Jeigu Maskva pasinaudos galimybe dar labiau sustiprinti spaudimą Kijevui, sustiprės ir potencialių Rusijos draugų Ukrainoje nusivylimas.
Konfrontacija arba sandrauga Šiaurės Eurazijoje?
Briuselio, Maskvos ir Kijevo santykiai ir ateityje liks sudėtingi: viena vertus, dėl daugybės skirtingų Europos Sąjungos iniciatyvų Rytų Europoje; kita vertus, dėl Rusijos bandymų sukurti tam tikrą naują savo įtakos zoną Šiaurės Eurazijoje. Pradine Maskvos ir Briuselio santykių komplikavimosi priežastimi tapo Rytų partnerystė: jos atsiradimas metė iššūkį Rusijos pretenzijoms į hegemoniją posovietinėje Rytų Europoje ir Pietų Kaukaze. Kadangi Rusija nuo šios iniciatyvos demonstratyviai atsiriboja, kiekvienas naujas žingsnis link Rytų partnerystės šalių suartėjimo gali skatinti Maskvos ir Briuselio konfliktą.
Dabar atsirado ir kitas Kremlių erzinantis dalykas. Jeigu bus sėkmingai pasirašyta ir ratifikuota sutartis dėl visapusiškos laisvosios prekybos, ji taps didžiausia ir ES, ir Ukrainos tarptautine sutartimi. O jei Rusija lygiagrečiai nevykdys suartėjimo su ES politikos, Europos ir Ukrainos laisvosios prekybos sutartis ne tik nutolins pastarąją nuo eurazijinės prekybinės erdvės, kurioje dominuoja Maskva. Politinė asociacija ir laisvoji prekyba, taip pat bevizio režimo įvedimas anksčiau ar vėliau sukels vadinamąjį „išsiliejimo“ efektą (angl. spill-overeffect) tiek Ukrainos, tiek ES šalių visuomenėse. Visai tikėtina, kad sėkmingas trijų minėtų sutarčių ratifikavimas ir įgyvendinimas jau po dešimties metų sukurs visiškai naujus Ukrainos vietos Europoje įvertinimo kriterijus. Jeigu visi šiandieniniai Kijevo ir Briuselio projektai bus artimiausioje ateityje sėkmingai realizuoti, visai įmanoma, kad Ukrainos narystės ne tik Europos Sąjungoje, bet ir NATO klausimas grįš į europinės politikos darbotvarkę.
Remiantis šia prognoze, patarimas Rusijos vadovybei būtų toks: jai būtina suaktyvinti santykius su ES ir peržiūrėti savo poziciją NATO atžvilgiu. Nė viena iš minėtų Ukrainos santykių su ES galimybių netaps problemine, jeigu Rusija įstos į PPO, įves bevizį režimą su ES šalimis, vėl pradės glaudžiai bendradarbiauti su NATO, savo santykius su ES pakels į naują lygmenį ir, galiausiai, pradės naują vidinės demokratizacijos etapą. Jeigu ši veiksmų schema taptų tikrove, ateityje Rusija galėtų planingą Ukrainos integraciją į vakarietiškas struktūras laikyti procesu, kuris paskatino ir artimesnį pačios Rusijos bendradarbiavimą su Vakarais. Ukraina neturi būti politinės, diplomatinės ir kultūrinės kovos arena naujam „dideliam“ Rusijos ir Vakarų žaidimui Rytų Europoje. Priešingai, nuoseklų Ukrainos įtraukimą į vakarietiškus institutus visos trys pusės – Kijevas, Briuselis ir Maskva – turi laikyti neatsiejamu naujos bendros europinės saugumo sistemos, atviros prekybinės erdvės ir laisvo judėjimo zonos, o ilgainiui – ir naujos transkontinentinės demokratinių vertybių sandraugos Šiaurės pusrutulyje sukūrimo dalimi.
Straipsnis publikuotas Ukrainos laikraštyje „Savaitės veidrodis“.
Andreasas Umlandas (Andreas Umland) – istorijos mokslų kandidatas (Laisvasis Berlyno universitetas), politikos mokslų kandidatas (Kembridžo universitetas); Nacionalinio universiteto Kijevo Mohylos akademija Politologijos katedros docentas; knygų serijos „Sovietinė ir posovietinė politika ir visuomenė“ vyriausiasis redaktorius (www.ibidem-verlag.de/spps.html).
