Apie tai, ką iš tiesų gavome, o kas kol kas lieka tik popieriuje, naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja generolas leitenantas Vytautas Žukas ir Lietuvos kariškis, žvalgybininkas, pulkininkas Gintaras Bagdonas.
Pamatėme susirinkusius NATO valstybių vadovus, išgirdome jų pažadus, pamatėme komunikatą, kuriame surašyta daug punktų. Kurie iš pažadų, kai kalbame apie NATO rytinio flango saugumą, jums atrodo svarbiausi?
V. Žukas: Svarbiausia tai, kad atsirado nauji gynybos planai. Turiu patirties, NATO kariniame komitete praleidau 7 metus ir žinau, kaip sunkiai šie dalykai vyksta, kaip sunku suderinti pozicijas, kaip sunku apsispręsti dėl šalių dalyvavimo. Ypač sunku sugeneruoti pajėgas, kurios galėtų tuos planus vykdyti.
NATO komandinė vadovavimo struktūra yra tokia, kad egzistuoja visi štabai, bet paprastai didžiausios problemos kyla tada, kai prasideda pajėgų generavimo procesas. Tai reiškia būtent tą skaičių, kuris yra dabar numatytas. Senas NATO greitojo reagavimo planų skaičius buvo 40 tūkst., labai greito reagavimo pajėgų buvo 5 tūkst. Dabar kalba eina apie 300 tūkst. karių.
Vienas dalykas yra pasakyti, kad mes turime planus ir tie planai suderinti, ir dabar patvirtinti, bet dabar laukia labai didžiuliai darbai ateityje. Kiek metų tai užtruks yra sunku pasakyti, šis procesas nėra toks paprastas. Kiekviena šalis turi deleguoti tam tikrą pajėgų skaičių, jos turi būti parengtos, numatyta rotacija – 300 tūkst. yra didelis karių skaičius. Kada šis planas, kuris yra geras, bus realizuotas, tai net nežinau, artimiausioje ateityje tai tikrai ne, mažiausiai užtruks keletą metų.
Komunikate patvirtinta tai, kas jau pažadėta, bet realių įgyvendinimų nėra. Jau turėjome tuos 300 tūkst., bet mes realiai jų nematome. Jūs optimistiškai nusiteikęs, kad mes galime įvykdyti planą per porą metų?
G. Bagdonas: Realistiškai, gal sakyčiau. Iš kitos pusės aš priimu tai kaip natūralų proceso virsmą. Vyksta didžiulis virsmas mūsų Vakarų politikų galvose, kur NATO nuo funkcinio, ekspedicinio krizių valdymo palaipsniui pereina prie kolektyvinės teritorinės gynybos.
Neseniai teko analizuoti, kuri vadavietė už ką atsakinga, ir operacinės vadavietės NATO yra trys. Vieno vado pajėgume yra visas Baltijos jūros regionas ir pati jūra. O tai svarbu, kad istoriškai 10 ar 20 metų vadavietės neturėjo geografinės atsakomybės. Jos turėjo funkcijas, bet kartais viena vadavietė buvo už vieną atsakinga, kita už kitą, užduotys buvo formuojamos ekspediciniais tikslais – Afganistanas, Balkanai, kova su terorizmu – nebuvo priskirta teritorijos. O dabar, aš manau, kad yra jau priskirta ir įvyko teritorinis priskyrimas nuo anksčiau buvusio funkcinio. Ir tai yra virsmas nuo Madrido viršūnių susitikimo, kur buvo ketinimai, vis dar vyksta ketinimai, bet Vašingtone, kai bus susitikimas, bus realizuota. Kad sugeneruotume tokias pajėgas, apie kokias generolas minėjo, reikia pinigų.
Ar per metus ar du, didžioji NATO dalis šalių pasieks 2 proc.? 2014 m. Velse jau buvo šnekama apie tai, dabar sakoma, kad tai jau grindys. Tačiau čia ne Europos Sąjunga, kur skiriamos baudos, jei kažko nepadarai, nebus 2 proc. tai nebus. Ir nėra nustatyto laiko termino, per kuriuos tie 2 proc. turi būti pasiekti. Ką tai rodo?
G. Bagdonas: Papildydamas jus dar keliu klausimą – koks mechanizmas yra priversti jas? <...> Esu skeptiškas, kad per artimiausius du metus visos šalys turės 2 procentus. Reikės ilgesnio laiko.
Visą pokalbį išgirskite vaizdo įraše straipsnio pradžioje.
