Socrealizmo stiliaus skulptūros „Pilotas“, „Aviamechanikas“, „Parašiutininkai“, „Pionieriai su aviamodeliais“ ir kitos pasitinka vilniečius ir sostinės svečius virš įėjimo į Vilniaus oro uostą, pastato fasade.
Nori kovoti su reiškiniu, kovoja su atvaizdais
„Nemanau, kad jas reikia nuimti, nemanau, kad jos kaip nors pavojingos“, – portalui tv3.lt apie skulptūras Vilniaus oro uoste kalbėjo menotyrininkė Rasa Antanavičiūtė.
Pasak pašnekovės, šios skulptūros yra pastato dalis, tad jai atrodytų keista, jei būtų svarstoma jas pašalinti vien dėl to, kad jos – socrealistinės.
„Čia tokia ikonoklazmo atmaina, kai kovoji su atvaizdais, nors nori kovoti su reiškiniu“, – sakė menotyrininkė.
R. Antanavičiūtė mano, kad reikia ne tik neliesti šių skulptūrų, bet ir nenukelti Petro Cvirkos paminklo bei nereikėjo nuimti vadinamųjų Žaliojo tilto „balvonų“, nes tai – istorijos artefaktai.
„Jie mums liudija apie istoriją, ar ji maloni, ar nemaloni, man jie atrodo kaip svarbūs istorijos ženklai mieste. Ne kaip įamžinimo ženklai, o kaip istoriniai ženklai. Ir tada priklauso, kaip mes vertiname ir interpretuojame, kokius paaiškinimus prie jų rašome, kaip patys juos suprantame“, – samprotavo R. Antanavičiūtė.
Menotyrininkė pabrėžia, kad Vilniaus oro uosto fasado bareljefe esančios skulptūros pačios neturi išskirtinės meninės vertės, tačiau jos yra stalinistinio tipo architektūros oro uosto dalis.
„Tai yra įdomu, tai yra liudijimas kokioje šalyje ir kokioje santvarkoje mes tuo metu buvome“, – tvirtino pašnekovė.
R. Antanavičiūtė nemano, kad dėl tokių skulptūrų likimo turėtų spręsti istorikai ar menotyrininkai, tai – politinis sprendimas.
„Bet tas politinis sprendimas gali būti kitoks, remiantis įžvalgomis ir galvojant apie tai, kokiais laikais gyvenome ir kas šiais laikais mums iš tikrųjų yra grėsmė, o kas yra istorinis reliktas. Norėtųsi, kad tie politiniai sprendimai būtų labiau pasverti“, – teigė R. Antanavičiūtė.
Skiriasi nuo „balvonų“
„Kai atsidarai Pandoros skrynią, neturėdamas jokios vizijos, ką ir kaip daryti, tai gali nuimti ir šitas [skulptūras]“, – juokėsi Seimo narys Arvydas Anušauskas.
Politiko nuomone, šios skulptūros turėtų sulaukti ne istorinės praeities vertinimo, o sovietinės architektūros elementų vertinimo.
„Nereikia perlenkti lazdos ir pereiti į visai kitą plotmę. Tokių elementų pilna, jų neišnaikinsi. Greičiau reikia renovuoti miegamuosius rajonus, tada jų nesimatys“, – šmaikštavo pašnekovas.
A. Anušauskas įsitikinęs, kad Vilniaus oro uosto fasado skulptūrų ir Žaliojo tilto „balvonų“ situacijos nėra tapačios.
„Oro uoste tai yra architektūros dalis, o Žaliasis tiltas buvo atstatytas be šių skulptūrų, atsirado jos vėliau, jos tikrai buvo viešojoje erdvėje, ko nepasakysi apie oro uoste esančias“, – lygino Seimo narys.
A. Anušauskas prisipažino, kad nors ir dažnai skraido ir lankosi Vilniaus oro uoste, minėtų socrealistinių skulptūrų nepastebėjęs.
„Tai reiškia, kad ir kiti nelabai jas mato“, – tvirtino politikas.
Skulptūros – vertingoji savybė
Su kolegos nuomone nesutinka konservatoriai Laurynas Kasčiūnas ir Audronius Ažubalis, kurie šių metų pradžioje įregistravo viešųjų erdvių desovietizacijos įstatymo projektą.
„Logika yra paprasta. Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras kartu su Kultūros paveldo departamentu turėtų inventorizuoti viską, kas yra visose savivaldybėse, gaudami informaciją iš jų, kokie paminklai, skulptūros. Jų yra begalės. Neturime paminklų Stalinui ir Leninui, bet yra Raudonajai armijai, išvaduotojams ir panašiai“, – portalui tv3.lt teigė L. Kasčiūnas.
Politikas įsitikinęs, kad tokios skulptūros įprasmina sovietinį režimą ir jų neturėtų likti.
Vilniaus oro uosto pastatas yra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, tad kartu saugomos ir pastato fasade esančios skulptūros. Kultūros paveldo departamento atstovai portalui tv3.lt teigė, kad, jei Vilniaus oro uosto pastatas būtų renovuojamas ar jame atliekami kiti statybos darbai, visos vertingosios pastato savybės, tarp jų ir fasadas su skulptūromis, turėtų būti išsaugotos.
Vilniaus oro uosto rūmai pastatyti 1954 metais toje vietoje, kur buvo oro uostas, veikiantis dar nuo 1937 metų pagal architektų Dmitrijaus Burdino ir Genadijaus Jelkino socrealizmo stiliaus projektą.
