REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Paslaptingasis legendinis Drakula iš tikrųjų buvo ne grafas ir ne vampyras, o realus asmuo, politikas, valdovas, kurio giminės keliai siejosi ir su garsiais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų keliais. Apie tai - Violetos Rutkauskienės straipsnis.

REKLAMA
REKLAMA

Transilvanijos princo Vlado III-jo Drakulos vardas šių dienų žmonių pasąmonėje ir jų vaizduotėje dažniausiai iškyla Holivudo siaubo filmų veikėjo kraujasiurbio vampyro Drakulos paveikslu, B. Stokerio ir kitų rašytojų išgalvotų romanų personažu, mėgiamu Halovyno vakarėlių herojaus vampyro - grafo Drakulos įvaizdžiu. Vladas III Drakula, 1431-1476 m. gyvenusi spalvinga ir kontroversiška istorinė asmenybė, rumunų tautos didvyris, sugebėjęs suvienyti šalį kovai su Osmanų imperija, plačiau pasauliui tapo žinomas po airių rašytojo Bramo Stokerio knygos „Drakula“ (1897 m.), vėliau kitų romantinių rašytojų kūrinių, o taip pat Holivudo filmų pasirodymo. Tačiau Drakula yra daug įdomesnis ne literatūrinių romanų ir ne Holivudo žvilgsniu, o kaip tikras žmogus - istorinė asmenybė, leidžianti prisiliesti prie turtingos ir įdomios viduramžių Europos praeities, o tuo pačiu atrasti kai ką įdomaus ir Lietuvos istorijai.

REKLAMA

Drakulos: tėvas ir sūnus

Vladas III-sis Drakula gimė 1431 m. Sigišaoros mieste Valakijos kunigaikščio Vlado II Drakul, taip vadinto dėl priklausymo Slibino ordinui, šeimoje. Drakulos tėvas Vladas II-is buvo Lietuvos ir Lenkijos karaliaus Jogailos, Vytauto Didžiojo, Vengrijos, Vokietijos karaliaus ir Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgiečio amžininkas. Būdamas nesantuokiniu Valakijos princo Mirčės Vyresniojo sūnumi, augo ir gyveno Vengrijos karaliaus dvare, gerai pažinojo Vokietijos ir Bohemijos (Čekijos) dvarų kultūrą bei papročius. Daug laiko praleido Budoje, įvairiuose Vokietijos miestuose, bet ilgiausiai užsibuvo Niurnberge. Tikėdamasis susigrąžinti Valakijos sostą, Drakulos tėvas ištikimai tarnavo Vengrijos karaliui Zigmantui Liuksemburgiečiui, dalyvavo karuose ir mūšiuose prieš Osmanų imperiją Vengrijos karaliaus pusėje, narsiai kovėsi, gindamas krikščionybę šiame regione, tėvų žemę ir savąją tautą nuo Valakijos priešų. Vienu metu, ieškodamas stipresnės paramos Valakijos sostui susigrąžinti, bandė suartėti ir gauti užtarimą iš Lenkijos karaliaus Jogailos ir Lietuvos valdovo Vytauto Didžiojo. Taip 1423 m., slapta palikęs Vengrijos karaliaus Zigmanto Liuksemburgiečio dvarą, ieškoti paramos išvyko pas Jogailą į Krokuvą. Tačiau kažkam nutekinus informaciją apie ruošiamą slaptą pasimatymą su Jogaila bėglys prie Lenkijos sienos buvo sulaikytas ir grąžintas atgal į Vengriją. Nežiūrint to, 1431 m. vasario 8-ją Niurnbergo pilyje Vokietijoje kaip ištikimas Vengrijos karaliaus dvariškis Vladas II buvo įšventintas į Slibino Ordino (Order of the Dragon) draugijos riterius ir gavo visas šio ordino regalijas. Dėl priklausymo ordinui imtas pravardžiuoti Drakul arba tiesiog drakonistu.

REKLAMA
REKLAMA



Jei ne rumunų kunigaikštis Drakula, istorija šiais laikais, ko gero, jau nieko nežinotų apie Slibino Ordiną (Order of the Dragon), į kurį vengrų karaliaus sukviesti susibūrė 24 žymiausi ir galingiausi XV a. Europos vyrai: Šventosios Romos imperatorius, Vengrijos ir Vokietijos karalius Zigmantas Liuksemburgietis, Lietuvos - Lenkijos karalius Vladislovas II- Jogaila, Vytautas Didysis, Čekijos karalius Vaclovas, Danijos karalius ir Bavarijos kunigaikštis Kristupas III , Anglijos karalius Henrikas V, kiti to meto Europos karaliai ir didikai, o tarp jų ir Drakulos tėvas – Valakijos princas Vladas II-sis Drakul. Šis ordinas tam tikra prasme yra labai įdomus mūsų istorijai bei Lietuvos heraldikai. Taigi visa Drakulos istorija yra neatsiejama ir glaudžiai susieta su vengrų karaliaus įkurtąja Slibino (Drakono) ordino draugija. Dėka šio ordino jam prikabintos pravardės, Drakula, išgarsėjęs istorijoje, tapęs įdomiu personažu literatūrai ir kinui, galima sakyti, prisidėjo išsaugojant nuo užmaršties ir patį Slibino ordiną (pav. Nr. 1) ir dalį su juo susijusios įdomios istorinės praeities.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA


Pav. Nr. 1. Slibino ordino ženklas


Tenka pripažinti, kad mūsų istorijos vadovėliai beveik neužsimena apie tokį Valakijos kunigaikštį bei jo “pabendravimus“ su Lietuvos-Lenkijos valdovais. Nedaug ką iš istorijos girdėjome ir apie Drakono Ordino riterių draugiją, kurios nariais buvo Vytautas Didysis, Lietuvos- Lenkijos karalius Jogaila ir dar visa eilė žinomų XV a. Europos karalių bei didikų.

1431 m. pavasarį, netrukus po Slibino ordino įteikimo, Vladas II Drakul skiriamas visos Transilvanijos kariniu valdytoju - vaivada, jam pavedama organizuoti šio regiono gynyba prieš vis didėjančią turkų Osmanų imperijos grėsmę. Po ilgos “tremties“ Vengrijoje ir Vokietijoje sugrįžęs į gimtąsias vietas Vladas II nevengė parodyti iš Vengrijos karaliaus užsitarnauto įvertinimo ir priklausomybės Slibino ordinui. Pabrėždamas narystę Slibino ordino draugijai, jis, kaip ir kiti draugijos nariai, savo atributikoje plačiai naudojo slibino atvaizdą. Jo skydą ir kitą riterišką ginkluotę papuošė naujas Slibino ordino draugijos simbolis - slibinas. Netrukus Slibino atvaizdas pasirodė ir ant Vlado II-jo 1436-1442 m. ir 1443-1447 m. leistų monetų. Iki mūsų dienų tokių monetų išliko vos keletas. Pačioje Rumunijoje privačiose kolekcijose randamos 6 tokios monetos, 1 - Fitzwilliam muziejuje Anglijoje. Slibino vaizdai puošė ir kitus jo asmeninius bei buities reikmenis, pilių ir tvirtovių interjerą. Be to, kaip užsimenama istoriniuose šaltiniuose, jis, kaip ir visi ordino nariai, privalėjo kiekvieną dieną nešioti medalį su atvaizduotu slibinu, virš kurio matėsi iškeltas dvigubas kryžius (pav. Nr.2). Tuo buvo pabrėžiama ne tik jo priklausomybė Slibino ordino draugijai, bet ir pasižadėjimas nuolat kovoti su turkais ir katalikybės priešais Vengrijoje. Būtent čia vaizduojamas slibinas ir buvo tas blogis, tas krikščionybės priešas, gilesne prasme – šėtonas, su kuriuo Slibino ordino draugijos riteriai susiejo savo kovą ir veiklą.

REKLAMA


Pav. Nr. 2. Slibino ordino medalionas




 Dėl to vietiniai Valakijos bajorai ir gyventojai naujajam Transilvanijos valdytojui Vladui II netruko prikabinti Drakul pravardę ir ėmė jį pravardžiuoti drakoniečiu (draconist), o jo karius drakoniečiais (dragoons) – dragūnais. Rumunų kalboje ši pravardė taip pat reiškė drakoną arba šėtoną-velnią. Tačiau dar tada toji pravardė nebuvo minimo asmens tiesioginis prilyginamas velniui. Prilyginimas šėtonui-velniui atsirado vėliau ir atėjo iš priešų bei politinių oponentų stovyklos, jį konkrečiai prikabinus jo sūnui Vladui III Drakulai. Kaip dera doram katalikui Vladas II Drakul - tėvas savo tėvų žemėje rūpinosi katalikybės įtvirtinimu. Pastatė benediktinų, cisterionų, pranciškonų ir dominikonų ordinams vienuolynus ir atsikvietė jų misijas. Vystė prekybą su Europos, ypač Vokietijos ir Niurnbergo, pirkliais. Į jo rūmus - tvirtoves bei valdomus miestus Valakijoje užsukdavo pirkliai, keliaujantys iš Konstantinopolio į Lenkiją, Lietuvą ir kitus Europos miestus. Vladas II rūpinosi karinių tvirtovių ir neprieinamų bastionų statyba, stengėsi, kad jos turkų grobikams būtų sunkiai įveikiamos.

REKLAMA

Čia, Transilvanijoje, Sigišaoros mieste, 1431 m. ir gimė jo antrasis sūnus Vladas III, vietinių gyventojų pagal tėvą imtas pravardžiuoti Drakula (Draculea) – o tai reiškė Vlado II Drakul sūnų. Taip gimė Drakula, kuriam buvo lemta tapti romanų mistiniu personažu, Holivudo sukurtų banalių siaubo filmų veikėju, legendiniu vampyru grafu Drakula.



 Drakula – rumunų tautos didvyris

Tačiau Drakula nebuvo nei grafas, nei vampyras, kokį jį mėgo vaizduoti jo priešai, o tik jau vėliau rašytojai ir filmų kūrėjai. Jaunasis Valakijos kunigaikštis (ne grafas) Vladas III Drakula nuo pat mažens buvo auklėjamas karine dvasia, gerai išmoko karybos meno, kaip ir dera krikščionių riteriui, išsiugdė neapykantą priešams ir savo krašto grobikams. Nuolatiniai pavojai, gyvenimas įkaitu turkų sultono nelaisvėje, pagimdė Drakulai tikrąją neapykantą turkams, Valakijos ir savo paties priešams. Drakula buvo kovotojas už savo ir tautos išlikimą, aktyviai kovojęs už Valakijos ir Transilvanijos nepriklausomybę ir jos išsaugojimą. Į Europos istoriją Drakula kaip šėtoniškas karvedys pateko po to, kai negalėdamas atsilaikyti prieš keleriopai gausesnę turkų - osmanų sultono kariauną, savo tvirtovės prieigose pastatė „persmeigtųjų mišką“. Tokį pavadinimą gavo net ir žiauriausius turkus pribloškęs reginys, kai prie Drakulos tvirtovės priartėjusi priešo kariuomenė išvydo klaikų vaizdą: šimtus sugautų turkų karių persmeigtų ant ilgo smailiai nutašyto kuolo. Dėl to iš turkų gauta ir antroji pravardė - Tepešas, reiškusi smeigiką ant kuolo (angl.- Impaler), rodė, kokią baimę priešams buvo įvaręs Vladas III, naudodamasis tokiais keistais gynybinės kovos metodais. Pasakojama, kad šitą smeigimo ant kuolo bausmę Drakula skirdavo ne tik priešams, bet ir savo tautos išdavikams, melagiams, vagims ir kitokiems nusikaltėliams. Kaip žinoma iš istorijos, Drakula nemėgo melagių, vagių, tinginių, nesąžiningų žmonių, bet ypač nemėgo išdavikų. Tokių tautos atskalūnų negailėjo ir negailestingai juos naikino. Dar ir dabar žmonės prisimena, kad Drakula,norėdamas įsitikinti, jog jo šalyje nėra vagių, centrinės miesto aikštės viduryje prie šulinio pastatė auksinę taurę, iš kurios visi galėjo gerti, bet pati taurė nebuvo pavogta per visą Drakulos valdymo laikotarpį. Nors Valakijos kunigaikščio Vlado III Drakulos vidaus ir užsienio politika, vertinant šiuolaikiniais kriterijais ir, žiūrint dabartinių žmonių akimis, buvo išties žiauri, kovos ir gynybos priemonės bei metodai keisti, despotiški, sakytume tiesiog drakoniški, nekeliantys jokio pasigėrėjimo, rumunų tautoje jis vis vien laikomas didvyriu, sugebėjusiu suvienyti tautą kovoje už jos laisvę ir savarankiškumą. Žvelgiant į bendrą XV a. Europos istorijos kontekstą ir situaciją bei pačios Valakijos nepalankią politinę padėtį, vertusią nuolatos balansuoti dėl tautos išlikimo tarp Osmanų ir Vengrijos imperijų, susidaro įspūdis, kad šios šalies valdovai, siekdami išsaugoti savo tautą ir šalį nuo visiško priešų pavergimo, privalėjo turėti išties „antgamtiškų“ sugebėjimų. Tad gal tokie, mūsų akimis žiūrint, keisti ir drakoniški kovos bei gynybos būdai tais laikais buvo tiesiog neišvengiami, gal net ir pateisinami.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Istorinis Drakula patyrė daug išgyvenimų ir sukrėtimų. Jis savo akimis regėjo, kaip po turkų kojomis sutryptas krito Konstantinopolis, kaip vietoj jo gimė Istambulas, tačiau jis buvo vienas iš tų, kuris bandė ir sugebėjo pasipriešinti, rodos, neįveikiamos Osmanų imperijos tolimesniam veržimuisi į Europą. Tik dėka tokių žmonių, kaip šis rumunų kunigaikštis Vladas III Drakula, Valakija amžių bėgyje ir istorijos sūkuriuose neišnyko iš Europos žemėlapio. Patyrė ir žiaurų susidorojimą su jo šeimos nariais ir artimaisiais.

REKLAMA

1444 m. Drakulos tėvas Vladas II kartu su vyresniuoju sūnumi Mirče (Mirkea) dalyvavo vengrų karaliaus Vladislovo Jogailaičio (Varniuko) žygyje prieš turkus. Mūšį prie Varnos vengrai ir jų sąjungininkai pralaimėjo. Jaunasis vengrų karalius Vladislovas Jogailaitis, pagal kai kuriuos rumunų šaltinius, iš mūšio lauko gėdingai paspruko (mūsų istorija jį skelbia žuvus mūšyje), o Drakulos tėvas Vladas II ir jo vyresnysis sūnus Mirčė (Mirkea), apkaltinti per daug dideliu pasyvumu mūšyje, už šį pralaimėjimą sumokėjo savo gyvybėmis: savųjų buvo paimti į nelaisvę ir nužudyti: vyresnysis brolis gyvas užkastas į žemę. Po tėvo žūties Valakijos karūna atiteko ne jos teisėtam paveldėtojui Vladui III Drakulai, bet Vengrijos karaliaus aplinkos žmogui. Tai užgavo Drakulos ambicijas, bet jis netrukus surado savo tėvo ir brolio žudikus, jiems atkeršijo ir, žinoma, susigrąžino Valakijos sostą. Kalbama, kad prieš pat mirtį Drakulos tėvas Vladas II dar spėjo per patikimus žmones Drakulai perduoti iš Vengrijos karaliaus gautąsias dovanas ir užsitarnautas brangias šeimos relikvijas –  auksinę Slibino ordino grandinę su slibino simboliu ir vengrų karaliaus dovanotą puošnų Toledo kardą. Kiek toji perduota relikvija buvo brangi pačiam Drakulai, nėra aišku. Kaip ten bebūtų, šioji relikvija, Slibino ordinas, suvaidino tam tikrą vaidmenį Vlado III ir jo giminės gyvenime. Po tėvo mirties pravardė Drakula tapo Vlado III šeimos vardu. Tokiu vardu jis pasirašinėjo laiškus ir dokumentus. Galiausiai ir pats Vladas III Drakula žuvo kovoje 1476 m. prieš kelis kartus gausesnę Osmanų imperijos sultono kariuomenę. Žuvo pačiame jėgų žydėjime, būdamas vos 45 metų. Likimas ir po mirties nepaliko Drakulos ramybėje. Jo kapas buvo išniekintas ir apiplėštas, o palaikai dingo nežinia kur. Taip pat nėra aišku, kas nutiko su tėvo prieš mirtį Drakulai perduotu auksiniu Slibino Ordinu ir puošniuoju Toledo kardu.

REKLAMA

Šie Drakulos ir jo artimųjų gyvenimo faktai atspindi  realijas, su kuriomis susidūrė mažosios Europos tautos didesniųjų kaimyninių šalių agresyvios ekspansijos akivaizdoje, ryškiai apibūdina tas istorines aplinkybes, kuriose virė Drakulos ir jo artimųjų gyvenimas, vyko nuolatinė žiauri ir žūtbūtinė kova už tėvų žemės savarankiškumą ir nepriklausomybės išlaikymą.

Vėlesniųjų laikų literatūriniai kūriniai, išgalvotos legendos ir mitai Vladą III Drakulą padarė nemirtingu, tačiau stipriai iškraipė istorinę praeitį ir tikruosius jo gyvenimo faktus. Visuomenę, ieš-kančią sensacijų, visuomet labiau domino paslaptingos, bauginančios, iki galo neišaiškintos istorijos, o ne tikroji paties Drakulos istorinė asmenybė, jo gyvenimas ar to laikmečio aktualijos. Tačiau netikėtas Vlado III Drakulos, kaip literatūrinio ir filmų herojaus, išgarsėjimas XIX –XX a. nedavė ramybės ir istorijos tyrinėtojams. Didelis Drakulos populiarumas skatino juos ieškoti tiesos apie šio literatūrinio personažo prototipą, tyrinėti istorijos faktus, Drakulos ir jo artimųjų praeitį, o per tai pavyko išgelbėti daug tikrų ir įdomių faktų ir mūsų dienų istorijai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nepaisant to, kad apie šį Valakijos princą prigalvota daug nebūtų ir baisių legendų, Vladas III Drakula istorijai išlieka kaip įdomi ir spalvinga XV a. istorinė asmenybė, galinti papasakoti daug įdomaus iš senovės Europos praeities, mažai žinomų Lietuvos istorijos momentų, negirdėtų mūsų valdovų gyvenimo įvykių ir istorinių faktų.

Violeta Rutkauskienė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų