Sovietinio tipo reaktoriai gamina elektros energiją praktiškai visame buvusiame sovietiniame bloke ir pagamina daugiau nei pusę visos elektros energijos Ukrainoje ir apie du penktadalius kitose šalyse nuo Suomijos iki Bulgarijos. Taigi kuro pristatymas buvo pakankamai įprasta rutina, kol prezidentas Vladimiras Putinas neįsakė savo kariuomenei pradėti karo Ukrainoje.
Rusija ir Ukraina sutaria, kad nedidelė saugumo specialistų komanda vasario 23 dieną atvyko traukiniu ir buvo vietoje, kol technikai iškrovė naują kuro partiją Rivnės atominėje elektrinėje už 340 kilometrų į vakarus nuo Kyjivo. Jie visiškai nesutaria, kas nutiko vadinamiesiems „Atomspetstrans” sargybiniams prasidėjus karui.
Ukraina praėjusią savaitę Tarptautinei atominės energetikos agentūrai pranešė, kad jie buvo nuginkluoti, o vėliau atsisakė grįžti namo. Kremlius apkaltino Kyjivą įkaitais paėmus keturis valstybinės įmonės „Rosatom“ darbuotojus. TATENA, rengdamasi grąžinti stebėtojus į Ukrainą, vertina situaciją.
Šis incidentas buvo tik vienas iš susidūrimų. Tačiau tai išryškina ir dar vieną grėsmingą energetikos iššūkį Europos lyderiams, nors Europos šalys ir juda rusiško iškastinio kuro draudimo link. Kyla klausimas, kaip sumažinti priklausomybę nuo branduolinės prekybos su sankcijų sulaukusia Rusija, kurią daugelis regione nori dar labiau izoliuoti.
„Šalys į tai dėl dabartinės situacijos žiūri daug rimčiau“, - praėjusį mėnesį interviu sakė aukšto rango JAV branduolinės energetikos pareigūnė Bonnie Jenkins. - „Jos žino apie savo priklausomybę.”
JAV ir Europos Sąjunga nesankcionavo „Rosatom“, kuri yra didžiausia pasaulyje branduolinių reaktorių tiekėja ir praktiškai užima monopolinę padėtį tiekiant kurą.
Ekspertai įspėjo, kad sankcionavimas galėtų atsirūgti, nes į kuro tiekimo rinką priviliotų kitas šalis. JAV pareigūnai praėjusį mėnesį teigė, kad sankcijos turi būti atidžiai pritaikytos, kad nebūtų pakenkta sąjungininkų ekonomikai, taip pat kitoms JAV diplomatinėms iniciatyvoms, tokioms kaip derybos dėl branduolinės programos su Iranu. Šiose derybose kalbama ir apie tai, kad Rusija tieks kurą šios Persjos įlankos šalies atominėms elektrinėms, kurių reaktoriai yra rusiškos gamybos.
Maskvai branduolinis eksportas išlieka vienu pagrindinių geopolitiniu svertų, todėl ji naudoja valstybinį finansavimą ir plečia „Rosatom“ padalinius Kinijoje, Indijoje, Irane ir Turkijoje. Šalyse, kurių nė viena iki šiol nepritaikė sankcijų Rusijai.
Branduolinis kuras skiriasi nuo tokių prekių kaip dujos ar anglys, nes jam reikia specialios licencijuotos įrangos, atitinkančios saugos reguliavimo institucijų nustatytus reikalavimus. Bandymas per anksti nutraukti ryšius su Rusija gali kelti pavojų elektros energijos tiekimui beveik 100 mln. europiečių šalyse, kurios pagrindiniu švarios energijos šaltiniu laiko atomines elektrines.
JAV Valstybės departamento sekretoriaus pavaduotojas ginklų kontrolės ir tarptautinio saugumo klausimais Jenkinsas perspėjo, kad atsiribojimas nuo Rusijos gali užtrukti ne vienerius metus.
Vis dėlto, pasak Suomijos ekonomikos ministerijos generalinio direktoriaus pavaduotojos energetikai Liisos Heikinheimo, „akivaizdu, kad reikia alternatyvaus tiekėjo. Tai auganti problema, kuri netrukus taps realybe.”
Suomija, kurioje „Fortum Oyj“ valdo du sovietų statytus VVER reaktorius už 90 kilometrų į rytus nuo Helsinkio, bandė ieškoti alternatyvų Rusijai. Dešimtajame dešimtmetyje ji sudarė sutartį su „British Nuclear Fuel Ltd.“, kuri dabar priklauso „Westinghouse Electric Co.“, tačiau galiausiai pasirinko konkurencingas „Rosatom“ kainas.
Visai neseniai JAV energetikos departamentas ir Ukraina bendravo su „Westinghouse“ siekdamos atsisakyti „Rosatom“ kuro 15-ai veikiančių reaktorių, kurie tiekia elektrą daugiau nei pusei šalies net ir po šešias savaites trukusio karo, padariusio milijardus dolerių žalos šalies infrastruktūrai.
Privataus kapitalo bendrovei „Brookfield Business Partners“ priklausančios „Westinghouse“ tiekiamas kuras gamina elektros energiją šešiuose taškuose Ukrainoje, tačiau iki šio dešimtmečio vidurio inžinieriai turės pateikti patiekti daugiau.
„Westinghouse” savo veiklą Ukrainoje pradėjo dėl vyriausybės susitarimo su JAV“, - sakė Ispanijos branduolinės energetikos inžinierius Jose Emeterio Gutierrezas, anksčiau vadovavęs dešimtmetį trukusioms kompanijos pastangoms konkuruoti su „Rosatom“. Tačiau, pasak jo, branduolinio kuro rinkos ypatumai ir sovietinis technologinis palikimas apsunkina diversifikaciją.
Nedaug šalių turi atitinkamo dydžio infrastruktūrą, reikalingą urano rūdai perdirbti ir įsodrinti, o saugumo reikalavimai čia itin smulkūs. Tarptautinių taisyklių katalogas reikalauja, kad medžiaga negalėtų būti panaudojama ginklams.
Pasak J. Gutierrezo, šaliai norint licencijuoti naują tiekėją, reikia mažiausiai penkerių metų, o norint faktiškai gauti kuro prireiks ir dešimties metų. Vienoje šalyje licencijuotas kuras negali būti automatiškai perduodamas kitai šaliai dėl taisyklių ir reaktorių skirtumų.
Rusijos gamybos reaktorių operatoriams Rytų Europoje greičiausiai neverta išleisti šimtų milijonų dolerių, reikalingų kuro šaltiniams pakeisti.
Didėjanti stabilaus energijos tiekimo paklausa ir Europos Sąjungos polinkis į žaliąją energiją galėtų padėti paspartinti šį procesą.
Slovakija, turinti keturis Rusijos pastatytus blokus, praėjusį mėnesį įkūrė konsorciumą, kad pasidalintų kaštais už kurą. Prie jo prisijungė ir JAV, praėjusią savaitę pažadėjusi padėti Čekijai diversifikuoti kuro tiekimą šešiems Rusijos suprojektuotiems reaktoriams.
Tačiau pasitraukimas iš „Rosatom“ pareikalaus laiko, sakė L. Heikinheimo, kuri skaičiuoja, kad praeis „treji ketveri metai“, kol Suomijoje šiuo metu naudojamą rusišką kurą branduoliniams reaktoriams pavyks visiškai pakeisti į kitą.
