Naujienų portalo tv3.lt skaitytojams plačiau apie šį darbą sutiko papasakoti mirties dula Dovilė Vitkevičiūtė.
Ji ne tik atskleidė, kokios funkcijos apima jos darbą, tačiau taip pat pasidalijo keliomis istorijomis iš atsisveikinimų su velioniais, kurios ilgam įsirėžė atmintyje.

Kelias iki mirties dulos profesijos
Pasiteiravus Dovilės, kaip ji pradėjo dirbti mirties dula, ji paaiškino, kad mirties tema ją lydėjo visą gyvenimą.
Anot jos, vaikystėje ji jautė panišką baimę mirčiai, tačiau vėliau, jau paauglystėje, pradėjo ruoštis vargonininkės darbui, tad laidotuvės ir atsisveikinimas tapo neatskiriama jos gyvenimo dalimi.
„Iš tiesų, bendrai pas dulas, kurios priima gimdymus, yra toks principas, kad ja gali tapti tik tuomet, kai pati pagimdai, nes kitaip tik teoriškai supranti skausmą ir patį procesą.
Pas mirties dulas veikia panašus principas – pati turi praeiti per praradimo skausmą, gedėjimą, kad suprastum, ką kitas žmogus jaučia.
Kai pati per tai praėjau, tada ėmiau labiau suprasti tuos, kurie gedi savo artimųjų. Iš patirties, kas man padėdavo, dabar padedu kitiems“, – paaiškino ji.
Dovilė tęsė savo pasakojimą, kad jos didžiausia gyvenimo netektis įvyko prieš kelerius metus, kai iš pradžių teko palaidoti mamą, o po metų – tėtį.
Tėčio mirtis stipriai paveikė pašnekovę, ji pasakojo, kad tuo metu išgyveno panikos priepuolius, pyko ant Dievo, kad jis atėmė iš jos tėtį, tad gedėjimą ji išgyveno labai skausmingai.
„Mano mama prieš savo laidotuves sakė, kad nekviestume tradicinių giedotojų ir nesirengtumėme juodai. Kadangi mama labai gražiai mezgė, visus buvo apmezgusi nuo galvos iki kojų, tai visi vaikai, anūkai, proanūkiai buvo apsirengę jos megztais drabužiais.
Mano tėtis buvo muzikantas ir nors ir pats giedojo bažnytiniame chore, bet taip pat nemėgo tokių „štampinių“ dalykų. Tada mes parinkome jam kitokią muziką, pačios seserys per atsisveikinimą dainavome, giedojome.
Kai mirdavo draugų tėvai, jie sakydavo, kad gražiai palydėjau savuosius, dėl to prašydavo, kad palydėčiau ir jų. Taip vis daugiau ir daugiau žmonių mane kviesdavo į atsisveikinimus, o mano programa augdavo su kiekvienomis laidotuvėmis“, – paaiškino Dovilė.
Mirties dulos funkcijos
Iš pradžių Dovilė, norėdama geriau supažindinti skaitytojus su mirties dulos darbu, papasakojo apie pagrindines savo funkcijas.
Anot jos, pagrindinis tikslas šiame darbe yra padėti tiek mirštančiajam, tiek jo sielai, tiek likusiems artimiesiems.
„Kiekviena mirties dula žmonėms padeda vis kitaip. Viena per žodį, per pokalbius, psichologinę plotmę, kita per atsisveikinimo filmus, o aš labiausiai per giesmes ir dainas, taip pat per pokalbius“, – pasakojo Dovilė.
Pasiteiravus jos, ar ši pagalba yra psichologinė, pašnekovė aiškino, kad vienareikšmiškai į tai atsakyti negalėtų. Anot jos, šiems žmonėms padedama yra ne tik psichologiškai, tačiau ir bendrai keičiant jų pasaulėžiūrą.
Ji pasakojo, kad keičiant požiūrį į mirtį ir gyvenimą galima palengvinti savo skausmą ir padėti sau išgyventi sunkią artimojo netektį.
„Mes žvelgiame ne tik į žemiškąjį gyvenimą, bet ir tai, kas vyksta prieš jį ir kas vyksta po jo. Mes žvelgiame į gyvenimą kaip į amžinąjį, kuriame dvasia egzistuoja amžinai, tačiau ji tik laikinai yra šiame kūne.
Čia kaip iš upės pasėmus vandens mes įgauname tam tikrą formą, taip ir dvasia pasemta iš šios upės įgauna savo kūną.
Vėliau, po mirties, dvasia yra grąžinama į upę, ten, kur ji priklauso, patapti tuo pačiu vandeniu ir ta pačia gyvybe. Kai žiūri iš tokios perspektyvos, daug kas keičiasi.
Jeigu mes žiūrime į Saulę iš Žemės perspektyvos – Saulė kyla ir leidžiasi. Jeigu žiūrime iš Saulės pusės – ji nei kyla, nei leidžiasi. Tad taip galima pažvelgti į gyvenimą“, – atskleidė mirties dula Dovilė.
Mirties dulos Dovilės atsisveikinimo dalys
Apžvelgusi pagrindines mirties dulos funkcijas, Dovilė dalijosi, kad pati visuomet siekia ceremoniją paversti ypatinga ir asmeniška.
Dėl to ji pasakojo, kad jos programą sudaro trys dalys. Jos apima praeitį, dabartį ir ateitį bei kiekviena iš jų susideda iš septynių žingsnių.
„Apie praeitį parenku septynias dainas, kurios apdainuoja visą žmogaus nueitą gyvenimo kelią. Jos yra apie meilę, santuoką, motinystę, profesiją, hobį, charakterį.
Antra dalis yra apie dabartį – išsiskyrimo skausmą, kuris labiausiai apibūdina laidotuves ir mirties temą, šios temos žmonės vengia ir jos nenori. Apie tai darau remdamasi septyniais Jėzaus sakiniais, pasakytais ant kryžiaus.
Tie septyni sakiniai simbolizuoja vidinius žingsnius, kuriuos kiekvienas, išeidamas iš pasaulio arba išlydėdamas kitą iš pasaulio, turi atlikti.
Pasakoju, kad štai pirmasis žingsnis yra atleidimo momentas. Kaltės jausmas visada yra mirties akimirkoje, nes ir tas, kuris išeina iš pasaulio, jaučia kaltę, kad kažką padarė ne taip, o taip pat tie, kurie sėdi laidotuvėse, turi visokiausių minčių apie tai, kad kažko nesuspėjo, per mažai lankė.
Iš to padeda išeiti dėkingumas už tai, kas pavyko, už tai, kas pavyko velioniui, kas pavyko artimojo santykyje su velioniu – apie tai papasakoju ir tada giedu atleidimo giesmę. Taip žingsnis po žingsnio per tai pereinama“, – atskleidė Dovilė.
Galiausiai pašnekovė prabilo apie trečiąją – ateities – dalį. Ji atskleidė, kad šiais septyniais žingsniais stengiasi gedinčiam artimajam pranešti apie tai, kaip bus bendraujama su mirusiuoju, kaip bus gedima.
Dovilė paaiškino, kad tai – būdas artimiesiems į mirtį žvelgti ne kaip į pabaigą, o kaip į naują pradžią.
Labiausiai įsiminę atsisveikinimai
Pasiteiravus pašnekovės, ar turi atmintyje įsirėžusių atsisveikinimų, ji tikino, kad taip. Pasak jos, kiekviena mirtis skirtinga – vieni miršta greitai, kiti lėtai – dėl to jaučiasi skirtumas tarp atsisveikinimų.
„Prieš keletą savaičių laidojau 24-erių staiga mirusią merginą. Dar prieš porą dienų man skambino jos mama, nes dukra buvo vienturtė, buvo visas gyvenimas savo mamai ir dabar jos mama yra psichiatrinėje ligoninėje, nes nežino, kaip su tuo skausmu susitvarkyti.
Tad kartais mano funkcija prasideda ir pasibaigia laidotuvėse, bet būna, kaip ir šiuo atveju, kad su mirusiojo artimuoju bendraujame ilgai.
Kita situacija – žmogus ilgai guli mirties patale, serga. Neseniai palaidojau tokią močiutę, kurios dukra kreipėsi į mane prieš pusantrų metų. Ji pasakė, kad mama miršta, prašė už ją maldų, norėjo pasitarti dėl giedojimo, aplankymo.
Taip mes pusantrų metų bendravome, aš už tą močiutę vis melsdavausi, o štai visai neseniai ją palaidojome. Per tą laiką su dukra susidraugavome ir palaikome santykį“, – pasakojo ji.
Tiesa, anot Dovilės, būna ir tokių situacijų, kurios įsimena dėl savo paslaptingumo ir mistiškumo. Pokalbio metu ji pažvelgė į randą ant savo rankos ir pasidalijo istorija, kuri paaiškino, kaip šis randas atsirado.
„Jis atsirado kaime, kuriame giedojau. Tada nuo žvakės užsidegė mūsų segtuvas, puoliau segtuvą gesinti ir nuo jo ant rankos užlašėjo plastmasės ir liko randas. Aš to nesureikšminau, bet per gedulingus pietus dukra sako: kas darosi su žvakėmis, tik ateiname, uždegame ir tos žvakės krenta, lūžta, netgi važiavome naujų iki Panevėžio pirkti.
Aš pasiteiravau, kas buvo, paprašiau daugiau papasakoti apie tą močiutę. Ji pasakė, kad močiutė užsiėmė juodąja magija. Nori – tikėk, nenori – netikėk, bet pažvelgus į randą aš vis tą močiutę prisimenu... Artimiesiems paaiškinau, kad gali reikėti papildomų mišių ir maldų, kad močiutės siela nurimtų“, – vienu nutikimu dalijosi Dovilė.
Kitas paslaptingas nutikimas įvyko tuo metu, kai ji turėjo vykti į draugės tėčio keturių savaičių po mirties minėjimą. Pasak jos, artimieji tuo metu prašė jos sudainuoti Lino Adomaičio dainą „Vandenynai“.
Vis tik, jau ruošiantis vykti į ceremoniją, Dovilės galvoje vis sukosi Šeduvos bernų daina „Laiškelis“, kuri, kaip paaiškėjo, buvo mylimiausia velionio daina.
„Per laidotuves mes dainavome šią dainą ir aš taip pasakiau mintimis velioniui – iš manęs užsakė „Vandenynus“, aš „Laiškelio“ nedainuosiu.
Vis tik vaikščiojau, vaikščiojau ir vis tiek man ta daina galvoje skambėjo. Atrodė, kad jis vis vaikščiojo ir vaikščiojo iš paskos...
Jau nuvykusi aš tada pasakiau jo žmonai, kad man vis ši daina skamba galvoje ir ji pasakė, kad būtinai ją padainuočiau, nes ji buvo pati mylimiausia velionio daina, jų meilės daina.
Aš sudainavau tą „Laiškelį“ ir toks didelis vėjas sukilo, debesis toks didelis atplaukė ir atrodė, kad jau tuoj kaip pradės ant mūsų kapinėse lyti, nebedainuosiu nei „Vandenynų“.
Tad pabaigiau dainuoti „Laiškelį“, vėjas pradėjo vartyti mano segtuvą su natomis, vartė, vartė, vartė ir atsivertė „Vandenynai“. Žiūrime su drauge – na, ką gi, reikės padainuoti „Vandenynus“. Tad būna visokių nutikimų“, – nutikimu pasidalijo ir pokalbį užbaigė Dovilė.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!