• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Bandymai įkąsti Malinauskų šeimai baigiasi šnipštu

Pagrindiniai opozicijos taikiniai

Grūto parko įkūrėjas verslininkas Viliumas Malinauskas laimėjo dar vieną mūšį prieš jo šeimai viešai nepaskelbtą kelių Druskininkų verslininkų ir save politikais vadinančių opozicijos veikėjų karą. Kauno apygardos prokuratūra, išnagrinėjusi jai adresuotą skundą, ką tik atsisakė kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą dėl neva neteisėtai šiam verslininkui skirto 25 arų žemės sklypo. „Sūnui neįkando – bandė man. Nepavyko. Aš visą gyvenimą gyvenau sąžiningai, – rudenį 72-erių sulauksiantis druskininkietis prisipažįsta, kad net sovietiniais metais, vadovaudamas kolūkiui, pirmiau galvojo ne apie savo, bet apie žmonių gerovę. – Kai tuometis Lietuvos komunistų partijos sekretorius Petras Griškevičius ėmė priekaištauti, kad prasilenkiu su socializmo idėjomis, – mat kolūkyje visi gyveno kaip žmonės, o ne vergai, – tėškiau pareiškimą. Mane pakeitęs kolūkį milijonierių per metus nuvarė.“

1996-aisiais V. Malinauskas atsidūrė tuomečiame Druskininkų miškų ūkyje ir tapo bitininku. Su visa šeima įsikūrė Grūto pelkyne. Palaikiame valdiškame mediniame namelyje gyveno penkios šeimos – iš viso 14 asmenų. Šiandien Grūto pelkynas V. Malinausko rankomis nusausintas, vietovė išraižyta didesniais bei mažesniais tvenkiniais. Bet verslininkas linkęs save ir toliau vadinti „pelkiniu“.

REKLAMA
REKLAMA

Sklypą ir gavo, ir pirko

V. Malinauskas sako, jog 1993-iaisiais jis jau buvo verslininkas, kai sumanė šeimai statyti nuosavą būstą: „Kiek galima gyventi namuke, kur trinasi net 14 žmonių? Šalyje buvo leista statytis individualius namus, tokį sprendimą buvo priėmusi ir tuometė Varėnos rajono valdyba. Nuvažiavau į Varėną su dokumentais.“ 1993-iųjų balandį Varėnos rajono valdyba, remdamasi savo dar praėjusiais metais priimtu potvarkiu dėl žemės sklypų skyrimo individualių namų statybai, V. Malinauskui skiria 25 arus ne konkurso tvarka neatlygintinai. Potvarkyje akcentuojama ir kita ne mažiau reikšminga aplinkybė – sklypas skiriamas Grūto kaime, buvusio savininko Juozo Akstino žemėje.

REKLAMA

Ar galėjo būti skirtas sklypas V. Malinauskui, jei tai – savininko žemė?

V. Malinauskas sako, kad viskas buvo padaryta ne tik teisiškai, bet ir teisingai. „Skiriant neatlygintinai sklypus individualių namų statybai, tuo metu galiojo lengvatinės pretendentų eilės. Antroje eilės vietoje buvo akcentuojami antros ir pirmos grupės invalidai – antrą grupę aš turėjau dar dirbdamas Rokiškio rajone. Kita vertus, Akstino žemę aš ne užgrobiau, kaip bandyta įrodyti, bet už ją sumokėjau savininkams“, – pasakoja V. Malinauskas.

Tuo metu, kai V. Malinauskui Varėnos rajono valdyba skyrė 25 arų sklypą, teisme buvo nustatytas juridinis faktas, kad ne tik tas gabalėlis menkaverčiais medžiais apaugusiame Grūto pelkyne, bet ir 52 hektarai gretimos žemės iki nacionalizacijos priklausė J. Akstinui. Pretendentai į šią žemę buvo pasirašę susitarimą, kaip dalijasi palikimą, o pagrindinė pretendentė Anelė Akstinienė pas notarą suraitė parašą, kad sutinka tuos 25 arus kemsyno perleisti V. Malinauskui.

REKLAMA
REKLAMA

„Sklypo aš veltui neėmiau, aš už jį sumokėjau“, – V. Malinauskas sakosi iki šiol turintis tai patvirtinantį dokumentą. 1993-iųjų pavasarį A. Akstinienė iš V. Malinausko gavo 50 tūkst. laikinųjų talonų – „vagnorėlių“. Ar tai buvo didelis pinigas? V. Malinauskas sakosi nepamenąs tuomečių talonų vertės, bet „tai buvo pinigas“. Statistikos departamento duomenimis, 1993-iųjų pirmą pusmetį dirbančių šalies žmonių minimalus darbo užmokestis (o retas gaudavo ne minimalų) buvo 2 500–3 000 laikinųjų talonų. Metų viduryje talonai santykiu 100:1 buvo keičiami į litus. 1993 metų spalio 3 dieną Vyriausybės nutarimu buvo nustatyta, kad minimalus gyvenimo lygis yra 36 litai per mėnesį, minimali mėnesinė alga – 40 litų, o minimalus valandinis atlyginimas – 0,24 lito. Valstybės remiamos pajamos – 32,4 lito vienam šeimos nariui per mėnesį, pajamų garantija – 14,4 lito per mėnesį.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tuo metu vieną JAV dolerį buvo galima įsigyti už maždaug 450 laikinųjų talonų, vėliau – už 4,5 lito. Kad ir kaip skaičiuotume, V. Malinauskas A. Akstinienei už 25 arus pelkyno sumokėjo veik 20 mėnesių minimalų darbo užmokestį. Taigi 50 tūkst. laikinųjų talonų 1993-iųjų pradžioje išties buvo pasakiški pinigai.

Tikrintojai nieko nerado

V. Malinauskui įsigijus sklypą, jau tada bandyta kišti verslininkui koją – girdi, žemė suteikta neteisėtai. Tada pretenzijas pareiškė tuometė Druskininkų miškų ūkio vadovybė.

„Tuo metu buvau bendrovės „Madma“ vienas iš akcininkų. Akcijų turėjo ir tuometis miškų ūkio direktorius. Būdavo, vienas atvažiuoja, kitas atvažiuoja – duok ir duok. Aš juk taip negaliu. Ką, aš iš savo kišenės turiu duot? Aš neturiu. Kai bendrovė gaus pelno, bus ir pinigų. Kiekvienam, kiek priklauso“, – V. Malinauskas spėja, kodėl Druskininkų miškų ūkis ėmė pretenduoti į jam jau paskirtą sklypą.

REKLAMA

Varėnos rajono valdyba tąkart sustabdė potvarkio vykdymą ir sudarė specialią komisiją miškų ūkio pretenzijoms ištirti. „Atvažiavo vyrų ir moterų būrys, sako – rodyk. Kur ta žemė. O aplink kemsynai, didžiuliai krūmynai. Parodžiau, o sklype – jau pirmojo aukšto sienos su perdanga. Numojo ranka ir išvažiavo atgal“, – prisimena V. Malinauskas. Neseniai jis kalbino vieną šios komisijos narių Kašėtą, prašė prisiminti, kuo ta istorija baigėsi. Verslininkui buvo atsakyta, kad, tuomečiam rajono valdytojui raportavus apie patikrinimo rezultatus, šis irgi ranka numojęs. Net neliepęs patikrinimo akto surašyti. Tačiau nebuvo priimta ir naujo potvarkio, kuriuo būtų buvęs atšauktas ankstesniojo potvarkio sustabdymas. Būtent ši aplinkybė buvo viena iš kelių, Druskininkų opozicijai leidusių prisiminti dvidešimties metų senumo istoriją.

REKLAMA

Skundą raitė skandalinga asmenybė

Praėjusių metų rugsėjo pradžioje Kauno apygardos prokuratūra gavo vilniečio Sauliaus Vaikšnoro skundą. Jame teigiama, kad V. Malinauskas 25 arų sklypą 1993 metais gavo neteisėtai, Registrų centras jį įvertino vos 409 litais, nors vidutinė rinkos kaina – per 30 tūkst. litų. Rašiusio skundą teigimu, nekilnojamojo turto ekspertai sklypą šiandien vertina apie 150–200 tūkst. litų. S. Vaikšnoras tvirtina, kad jei sklypas V. Malinauskui suteiktas neteisėtai, neteisėtai jis yra ir registruotas Registrų centre.

S. Vaikšnoras prašė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galbūt neteisėtai įregistruoto žemės sklypo nepagrįstai sumažinant sklypo vertę.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Asociacijos „Druskininkų gynimo frontas“ prezidento vardu prisidengęs pilietis S. Vaikšnoras išties labiau žinomas ne kaip kelių asmenų įkurtos asociacijos vadovas, o kaip buvęs teisėjas bei advokatas, prieš kelerius metus nubaustas dėl nepagarbos teismui.

S. Vaikšnoras buvo kaltinimas įžeidęs šešis teisėjus – tuometę Teisėjų tarybos pirmininkę Laimą Garnelienę, Klaipėdos miesto apylinkės teismo pirmininkę Stefą Naščenkovienę, Utenos teisėjus Eduardą Meidų ir Ireną Stacevičienę, Akmenės teisėją Virginiją Jokubauskienę bei Šiaulių rajono apylinkės teismo teisėją Vidą Žostautienę.

S. Vaikšnoro laiškai pribloškė aukščiausius šalies vadovus. „Balzakišką amžių perkopusi teisėja teisingumą pritaiko kaip vibratorių, užsiimant profesine masturbacija, profesinės kamasutros svaigulyje sadomazochistiniam-nekrofiliniam orgazmui pasiekti“, – skunde prezidentūrai, Teisėjų tarybai ir Akmenės rajono apylinkės teismo pirmininkui apie vieną teisėją rašė S. Vaikšnoras.

REKLAMA

Beje, kandidatuodamas į Seimą kartu su „Drąsos kelio“ partija, anketoje S. Vaikšnoras tvirtino, kad jo žmona dirba prezidentūroje.

Tuometis Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas S. Vaikšnorą nubaudė 50 MGL dydžio (6 500 litų) bauda. Dar prieš šį apkaltinamąjį nuosprendį S. Vaikšnoras buvo nubaustas 1 tūkst. litų bauda dėl administracinio teisės pažeidimo – Druskininkų miesto apylinkės teismas konstatavo, kad teisininkas vedė piketą bei jame dalyvavo prie Druskininkų miesto savivaldybės ir joje, nesilaikydamas 25 metrų atstumo. Jis prie savivaldybės pastato piketavo pastatydamas karstą – taip buvo išreikštas protestas prieš planuojamą uždaryti pirtį.

REKLAMA

Atsisakė ginti viešąjį interesą

Nors Kauno apygardos prokuratūros buvo prašoma pradėti ikiteisminį tyrimą „dėl galimai neteisėtai įregistruoto žemės sklypo, nepagrįstai sumažinant sklypo vertę“, pareigūnai panoro ginti viešąjį interesą – inicijuoti teisminį procesą ne tik dėl neteisėtai skirto žemės sklypo, bet ir dėl jame pūpsančio namo. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sudaryta komisija kelis mėnesius plušo aiškindamasi, teisėtai ar ne V. Malinauskui buvo suteiktas 25 arų sklypas. Išvarčiusi visus tuo laikotarpiu galiojusius teisės aktus bei įstatymus, komisija konstatavo, kad Varėnos rajono valdyba sklypą neatlygintinai ir be eilės skyrė neteisėtai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Tame akte nepaminėta tik viena – kad privilegiją gauti sklypą man suteikė invalidumas. Kiek žinau iš komisijos narių, patikros aktas buvo surašytas visai kitoks, tačiau politikams paliepus per savaitgalį buvo perrašytas „kaip reikia“, – paslaptį atskleidžia V. Malinauskas. Verslininko teigimu, pagaliau kodėl jam turėtų skaudėti galvą – yra pažeidimų ar ne, juk potvarkį dėl sklypo skyrimo ne jis, o tuomečiai valdininkai pasirašė. Ir tokių, gavusių žemės, Varėnos rajone buvo ne vienas ar du, o šimtai.

Prokurorai konstatavo, kad net jei ir būtų panaikintas ginčytinas Varėnos rajono tarybos aktas, sklypo savininkui išlieka teisė šį sklypą įsigyti nuosavybėn sumokant 654 litus. Tai – vienas iš pagrindinių argumentų, kodėl bandymas ginti tariamą viešąjį interesą yra beprasmis.

REKLAMA

Matininkų manipuliacijos

Suvalkijoje gimęs V. Malinauskas – tartum žemaitis iš seno anekdoto: kas mane į maišą įkišo, tas tegu ir ištraukia. „Jie dabar visi uodegas vingiuoja ir kaltę verčia vieni kitiems. O kuo aš kaltas? Tegu tarp savęs aiškinasi.“

Šiandien V. Malinauskas rodo du skirtingus kadastrinius žemėlapius. Viename jų – jo tėvui Suvalkijoje priklausiusi ir dabar į Grūtą persikelta žemė. Ji padalyta į tris dalis: dalis priklauso jam, dar po dalį – sūnui bei dukrai.

„Kur tie 25 arai?“ – klausia V. Malinauskas, pirštu besdamas į žemėlapyje pavaizduotą namą. Jų nėra. O istorija tokia. Kai verslininkas persikėlė žemę, matininkai nesismulkino – žemėlapyje nutėškė ir „užklojo“ 25 arų valdą. Faktiškai ji dingo, nors teisiškai – egzistavo. „To nežinodamas, aš mokėjau žemės mokestį ir už 25 arus, ir už susigrąžintą žemę“, – V. Malinauskas sakosi valstybei sumokėjęs už didesnį žemės plotą, negu iš tiesų turėjo. Šis faktas paaiškėjo tik ėmus tikrinti skundą dėl neva neteisėtai skirto 25 arų sklypo. „Ką padarė dabar matininkai? Ogi raudonąją sklypo liniją pastūmė taip, kad „užklojo“ sūnaus bei dukros žemę. Dabar jiems trūksta“, – V. Malinauskas juokauja, kad vėl gali būti apkaltintas šeimininkaujantis svetimoje žemėje. Juk sūnus bei dukra – jau kitos šeimos.

REKLAMA

Kam nepatinka Malinauskai

Druskininkų meras Ričardas Malinauskas ir jo tėvas V. Malinauskas – pagrindiniai kelių žmonių, priklausančių Druskininkų opozicijai, taikiniai.

„Mes žinom – Leninas tikrai nemiręs, / Bet jaučiam pulsą jo didžios širdies. / Jį jaučia kaimai, miestai, plačios girios – / Jį jaučia mūsų didelė širdis, – pradeda deklamuoti V. Malinauskas ir tęsia: – Žolinės rytas. Skamba varpo dūžiai, / Dievulis šaukia savo aveles. / Šventoriuje klebonas susigūžęs / Skaičiuoja šliaužiančias bažnyčion bobeles. / (...) / Jis jiems žadėjo pomirtinę laimę, / Kentėti liepė žemėje ir vargt. / O pats stenėjo lašininiam kaily, / Augino gurklius keturis iškart.“

REKLAMA
REKLAMA

Tai – ištrauka iš dar 1953 metais parašytų druskininkiečio poeto Romo Sadausko eilėraščių, šlovinančių sovietinę santvarką. V. Malinausko išleistoje rinktinėje „Grūto parko lyrika“ surinktos panašaus pobūdžio ne tik vietinės reikšmės, bet ir ypač garsių poetų eilės, šlovinančios Leniną, partiją, sovietinę santvarką. Gal tai ir yra rakštis, kodėl Malinauskai puolami, o tarp nepatenkintųjų – ir minėto poeto sūnus?

„Nereikėjo rašyti. Dabar patriotais dedasi tie, kurie ir anais laikais garsiai rėkė, mokė, kaip reikia gyventi, ir gyrė aną santvarką“, – V. Malinauskas sako, kad dabar garsiausiai rėkia tie, kurie anais laikais buvo valdžioje. „Buvo 1996-ieji. Išsikviečia mane tuometis Lietuvos komunistų partijos vadas P. Griškevičius ir sako: blogai, Malinauskai, vadovauji kolūkiui. O tas „blogai“ – tai vieni didžiausių atlyginimų Lietuvoje, penkių dienų darbo savaitė. Kolūkiečiams bulves, šieną į kiemus suveždavome. Buvome nusprendę, kad reikia atsisakyti pasodybinio ūkio, – turėjo užtekti tiek, kiek žmogus turi prie namų, o pieną, mėsą kolūkiečiui teiktų kolūkis. Mano principas buvo – kolūkietis ne vergas, o žmogus. Taigi Griškevičius sako – tai, ką darai, prieštarauja socializmo idėjoms. Na, jei prieštarauja, tai ir padėjau pareiškimą. Mane pakeitęs kolūkį per metus nuvarė“, – V. Malinauskas sakosi per netrumpą savo gyvenimą nei malonių prašęs, nei kam nors galvą lenkęs. Kad ir kokia būtų nutikusi situacija, visada išeidavęs kaip nugalėtojas.  

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų