• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Suvienyti Baltijos šalis tarpukariu bandyta daug kartų, bet šios pastangos apčiuopiamesnių rezultatų nedavė, rašo savaitraštis „Veidas“. Iš vyresnės kartos žmonių, skaudžiai išgyvenusių nepriklausomybės netektį 1940 m. vasarą, o ir iš jaunesniųjų ne kartą teko išgirsti tokį klausimą: kodėl Baltijos šalys tarpukariu nesusivienijo prieš bendrą priešą, kuris jas po vieną nesunkiai sudorojo? Juk tada mūsų būtų buvę ne trys, o net šeši milijonai - daugiau, negu tada buvo gyventojų Suomijoje, kuri apgynė savo laisvę. Nejaugi nebuvo tokių pastangų, o jei jos nedavė laukiamų rezultatų, kas sutrukdė?

REKLAMA
REKLAMA

Vienybės idėja - labai sena

Baltijos tautų susivienijimo idėja atsirado gerokai anksčiau, negu jos tapo nepriklausomos. Ypač populiarūs buvo broliškų tautų - lietuvių ir latvių sąjungos planai: juk ir vieni, ir kiti kilę iš tų pačių protėvių baltų (aisčių), ir mūsų kalbos labai panašios. Apie tai Odesoje gyvenantys mūsų tautiečiai diskutavo dar prieš 1905 m. revoliuciją. Karštas ir aktyvus tokios sąjungos propaguotojas buvo garsusis aušrininkas Jonas Šliūpas. Jis artimiausius kaimynus agitavo vienytis dar 1883 m. būdamas JAV, tam tikslui šia tema paskelbė ne vieną straipsnį ir išleido kelias knygutes. Tokiam siūlymui karštai pritarė ir Petras Vileišis, Vaižgantas, Oskaras Milašius, Stasys Šalkauskis bei kt. Panašiai galvojančiųjų buvo ir Latvijoje, tarp jų pats žymiausias - latvių tautinio atgimimo dainius Janis Rainis, gimęs Daugpilio krašte netoli Lietuvos. Jis 1915 m. Šveicarijoje su garsiu Latvijos socialdemokratu Feliksu Cielenu ir Juozu Gabriu svarstė Lietuvos ir Latvijos unijos klausimą, dalyvavo Lozanos konferencijoje, skirtoje abiejų tautų federacijos temai, mokėsi lietuvių kalbos. J.Rainis parašė eilėraštį „Broliams lietuviams“, kuriame skelbė: Viena širdis jautė, /Vienas protas tarė: /Mūsų gyslų vienas kraujas /Liepė eit bendrai. / (Kosto Korsako vertimas).

REKLAMA

Šiek tiek vėliau trijų Baltijos valstybių sąjungos šalininkų atsirado ir tarp estų, jie siūlė ir kitą variantą - įtraukti į sąjungą Suomiją, juk didesnis vienetas turėtų daugiau galimybių apsiginti nuo vokiečių ir rusų užmačių. Tačiau šios gražios kalbos dangaus nepasiekė. Kai 1918 m. atsirado proga, taip ir nebuvo pamėginta sukurti lietuvių ir latvių valstybės - panašios į Čekoslovakiją. Pagrindine kliūtimi, matyt, tapo didžiulis Lietuvos atsilikimas nuo kaimynų tiek ekonomikos, tiek kultūros srityse, atsiradęs dėl mums nepalankių istorinių sąlygų. Lietuva neturėjo uostų ir pramonės, baudžiava buvo panaikinta vėliau, spauda buvo uždrausta ir t.t. Pakaks tik vieno skaičiaus: 1897 m. Kauno gubernijoje raštingų žmonių buvo 54 proc., Vilniaus - 29 proc., o latviai ir estai beveik visi buvo raštingi. Tiesa, kovose dėl nepriklausomybės Baltijos šalys sėkmingai bendradarbiavo: suomiai padėjo estams, estai ir lietuviai - latviams, nes šie apie 40 tūkst. vyrų, raudonųjų šaulių, pačių geriausių, patyrusių ir kovose užgrūdintų karių, atidavė į pagalbą V.Leninui. Lietuva 1919 m. vasarį Latvijai paskolino 5 mln. Vokietijos markių, už tai gaudama teisę naudotis Liepojos uostu, - tai buvo labai svarbu kariuomenei aprūpinti, nes nemažai ginkluotės iš Antantės šalių atkeliavo jūra (savo uosto dar neturėjome). Latvija suteikė mums pagalbą ginklais kritiniu momentu - kai L.Želigovskio armija veržėsi Kauno link.

REKLAMA
REKLAMA

Deja, ne visada Baltijos šalių vadovai buvo draugiški kaimynų atžvilgiu. Ypač savo aikštingu būdu ir arogancija garsėjo mūsų premjeras Augustinas Voldemaras: tai jis atsisakė gelbėti latvius ir smogti bermontininkams tuo metu, kai dėl jų antpuolio kaimynams buvo kilęs didelis pavojus. Savo ruožtu latviai buvo užgrobę mūsų Palangą ir taikėsi į Mažeikius. Dar patrankoms nenutilus derybos dėl Baltijos šalių sąjungos vis dėlto prasidėjo -juk naujai susikūrusios valstybės nebuvo tikros dėl savo saugumo ir ieškojo priemonių jam stiprinti. 1919 m. rugsėjo 14-15 dienomis Taline įvyko konferencija dalyvaujant beveik visiems premjerams ir užsienio reikalų ministrams iš Latvijos, Lietuvos, Estijos ir Suomijos. Lietuva pirmoji pasiūlė kurti sąjungą ir pateikė projektą, tačiau latviai ir estai atsisakė jį net svarstyti, kol Lietuvos ir Lenkijos sienos galutinai nenustatytos. Iš tiesų taip ir buvo, nes Lenkija taikėsi užgrobti visą Lietuvą. Taip ši problema tapo nauja ir svarbiausia Baltijos šalių vienybės kliūtimi. Kadangi į šią sąjungą taikėsi ir Lenkija, tai jos atstovai neretai dalyvaudavo bendrose konferencijose, ir tada kildavo aštrių kivirčų tarp lenkų ir lietuvių, nes ir vieni, ir kiti tikėjosi kaimynų paramos savo pozicijai Vilniaus klausimu.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Taip atsitiko Helsinkyje 1920 m. sausį, kai Estija pateikė karinės konvencijos projektą - grėsmės iš Rusijos pusės atveju. Tačiau Lietuva negalėjo pritarti tokiam projektui, kuriame dalyvautų Lenkija, kurios kariuomenė tuo metu trypė mūsų žemę. Todėl karinė sąjunga 1923 m. lapkritį buvo sudaryta tik tarp Latvijos ir Estijos. Vienoms deryboms žlugus netrukus prasidėjo kitos, Lenkija mėgino įpiršti didžiosios Baltijos šalių sąjungos idėją (Suomija, Estija, Latvija ir pati Lenkija), o Lietuva atkakliai siūlė mažąją sąjungą - be suomių ir lenkų. Ir viena, ir kita konfliktuojanti pusė ieškojo šalininkų, lenkus dažnai palaikydavo estai, o Lietuvą Vilniaus klausimu retkarčiais - TSRS, pagal principą: „Mano priešo priešas yra mano draugas“. Tačiau ilgą laiką Kremlius buvo prieš Baltijos valstybių sąjungą, ypač dalyvaujant joje Lenkijai, nes vertino ją kaip tiesioginę grėsmę TSRS saugumui. Priešinosi sąjungai ir Vokietija, ir į tų dviejų šalių nuomonę teko atsižvelgti - juk mažųjų valstybių nepriklausomybė tada buvo sąlyginis dalykas. Pabrėžtina, kad Baltijos šalių vienybė rūpėjo ne tik valstybės vyrams. Energingas, puikus oratorius, visada turintis originalių idėjų profesorius Kazys Pakštas agitavo už Baltijos ir Skandinavijos šalių sąjungą -Baltoskandiją, tam tikslui įkūrė Lietuvių ir švedų draugiją, ne kartą lankėsi Stokholme. Švedai pagerbė K.Pakštą, apdovanodami jį Vazos ordinu, bet jo idėjų paremti neskubėjo - jos galėjo padaryti jiems bėdų santykiuose su rusais ir vokiečiais.

REKLAMA

Paskutiniai mėginimai

Politikams ir kariškiams vis nesutariant, Baltijos šalims geriau sekėsi suartėti kultūros ir visuomeninio gyvenimo srityse: įvyko Baltijos kongresai Kaune, Rygoje, Taline, tapę draugystės demonstracijomis, sėkmingai bendradarbiavo studentija, teatrai, rašytojai. Pagaliau politinei padėčiai Europoje darantis vis grėsmingesnei, į valdžią Vokietijoje atėjus A.Hitleriui, sukruto ir diplomatai - ne tik Baltijos šalių sostinėse, bet ir Maskvoje. VKP(b) politbiuras 1934 m. sausį net priėmė specialų nutarimą „Dėl Pabaltijo“, o TSRS diplomatai ėmėsi tarpininko vaidmens kuriant Lietuvos, Latvijos ir Estijos sąjungą, nors iki tol jai smarkiai prieštaravo. 1934 m. rugsėjo 12 d. Ženevoje buvo pasirašyta Lietuvos, Latvijos ir Estijos sutartis, kurioje numatytas bendradarbiavimas užsienio politikos srityje, ne rečiau kaip du kartus per metus turėjo vykti užsienio reikalų ministrų konferencijos, numatytas glaudus diplomatinių atstovybių užsienio šalyse bendradarbiavimas. Sutartį dešimčiai metų pasirašė Stasys Lozoraitis, Julius Seljamaa - Lietuvos ir Estijos užsienio reikalų ministrai, Vilhelmas Munteris, latvių URM viceministras.

REKLAMA

Tačiau šioje sutartyje buvo nurodyta, kad „specifinės Lietuvos problemos“ (t.y. Vilnius) yra išimtis ir diplomatinė parama joms spręsti nenumatoma. Tiesa, 1939 m. rudenį, jau Antrajam pasauliniam karui prasidėjus, sąjungos veikla šiek tiek pagyvėjo: vyko diplomatų ir kariškių susitikimai. 1940 m. vasarį Baltijos Antantės žurnalo „Rewiew Baltic“ pirmajame numeryje Lietuvos premjeras Antanas Merkys rašė, kad Klaipėdos ir Vilniaus problemoms išsisprendus jokių kliūčių įvairiapusiškam trijų Baltijos šalių bendradarbiavimui nebeliko. Deja, jis apsiriko, nes iškilo nauja kliūtis: TSRS valdžiai prireikė preteksto Baltijos šalių nepriklausomybei likviduoti. Todėl ji apkaltino jas šiurkščiai pažeidus 1939 m. rudenį su Maskva sudarytas savitarpio pagalbos sutartis ir sukūrus slaptą karinę sąjungą, nukreiptą prieš TSRS. Jokių „neištikimybės“ įrodymų istorikai nerado, bet jų ir nereikėjo: netrukus Lietuva, Latvija ir Estija, pakeitus jų vyriausybes, 1940 m. rugpjūtį „pasiprašė“ priimamos į naują sąjungą - TSRS.

JONAS RUDOKAS

Daugiau:

Vėl Baltijos sesių vizija?


REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų