kazys pakštas

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, optimistinė prognozė leistų tikėtis, kad 2030 metais mūsų šalyje gyvens 3,4 mln. žmonių, rašo „Lietuvos žinios“. Vidutinis variantas - 3,1 mln., pesimistinis - tik 2,8 mln. gyventojų. „Iš esmės visi šie variantai yra pesimistiniai, nes gyventojų mažėja, - įspėjo Klaipėdos universiteto profesorius Stasys Vaitekūnas. - Tam tikras žmogiškųjų išteklių ir gyventojų skaičius yra būtinas tautos gyvastingumui ir šalies valstybingumui išlaikyti.

„Mūsų tautai teks nuolatos stovėti sargyboje. Negalėdami kiekybe susilyginti su savo gausingais kaimynais, mes privalome iškelti kiekvieno lietuvio kokybę“, – vos tik atgavus nepriklausomybę, dar 1922 m. straipsnyje „Baltijos pajūris – būsimasis civilizacijos centras“ rašė Kazys Pakštas (1893-1960), geografas, keliautojas, universiteto profesorius, visuomenės veikėjas, toli siekusių pranašingų įžvalgų autorius. Erdvinis akiratis „Ne toje jūroje Vytautas žirgą plukdė! – skelbė Kazys Pakštas.

Druskininkų teatro festivalyje šią savaitę pamatysime dvi absoliučiai skirtingas, tačiau žiūrovus smagiai kvatotis privertusias lietuvių dramaturgų - Mariaus Ivaškevičiaus ir Sigito Parulskio – pjeses, rašo trečiadienio „Respublika“. Penktadienį Rimo Tumino režisuotame spektaklyje „Madagaskaras“ netikėtomis spalvomis ir sąmoju sužibės istorinės Lietuvos asmenybės, šeštadienį „Vilnius - Dakaras“ ekipažo nariai dykumoje diskutuos buities ir būties klausimais.

Suvienyti Baltijos šalis tarpukariu bandyta daug kartų, bet šios pastangos apčiuopiamesnių rezultatų nedavė, rašo savaitraštis „Veidas“. Iš vyresnės kartos žmonių, skaudžiai išgyvenusių nepriklausomybės netektį 1940 m. vasarą, o ir iš jaunesniųjų ne kartą teko išgirsti tokį klausimą: kodėl Baltijos šalys tarpukariu nesusivienijo prieš bendrą priešą, kuris jas po vieną nesunkiai sudorojo? Juk tada mūsų būtų buvę ne trys, o net šeši milijonai - daugiau, negu tada buvo gyventojų Suomijoje, kuri apg...

Regint, kaip barškantys skeletai apleidžia geležinius teisingumo riterių šarvus, kurie, manyta, gaubė narsius ir išmintingus valstybės vyrus, džiaugtis nėra kuo. Priešingai, esama pagrindo baimintis, kad drauge su mįslingomis pareigūnų žūtimis į paviršių išplaukę politiniai skandalai gali turėti ilgalaikių, itin negatyvių pasekmių visuomenei ir valstybei.

Senovėje žmonės, pranašaudavę ateitį, vadinti pranašais. Bet kuo labiau per istorijos, literatūros pamokas susipažįsti su istorinėmis Lietuvos asmenybėmis, kuo atidžiau įsigilini į jų biografijas, skelbtas mintis, darbus, tuo labiau supranti, kad jie, tie naujieji pranašai, matė toliau, žvelgė plačiau.

„I am from Lithuania.”, „? ?? ?????“, „Yo soy de Lituania”… Įsiklausyk, dešimtimis ar net šimtais kalbų ši frazė aidi įvairiausiuose pasaulio kraštuose: didingose konferencijų salėse, jaukiuose draugų būriuose, triukšmingose didmiesčių gatvėse. Tačiau kiekvienas jos paminėjimas kartu su savimi nešasi ypatingą paslaptį.

Sako, kad lietuviai neturi fantazijos. Kaip jūs reaguotumėte, jei sužinotumėte, kad nuo šiol mūsų Tėvynė yra ne Lietuvoje, bet Bahamų salose, Angoloje, Venesueloje arba... Jungtinėse Amerikos Valstijose? Šiandien, kai Lietuva tapo NATO ir Europos Sąjungos dalimi, kai kas baiminasi, kad prarasime savo tautinę tapatybę ir „išnyksime kaip dūmas” Europos platybėse, o apie lietuvių kultūrą, charakterį ir istoriją bus pamiršta per kelis dešimtmečius.

Karo istorija atrodo kitaip, kai į ją žvelgiama mažųjų valstybių požiūriu - tų valstybių, kurios buvo išduotos, užgrobtos, padalytos. Verta prisiminti kai kuriuos Antrojo pasaulinio karo epizodus, savotiškas kryžkeles, kada dabar beveik pamiršti sprendimai palaidojo vienokius ar kitokius strateginius planus, paveikė kariaujančių koalicijų sudėtį.