Vakar (05.08) “Naujojo Baltijos šokio ‘03” programoje buvo parodytas pirmasis lietuviškos choreografijos darbas - Anželikos Cholinos šokio spektaklis “Romeo ir Džuljeta” bei senegalietės ir prancūzės Germaine Acogny monospektaklis “Tchoura”.
Per tris dienas matyti “Naujojo Baltijos šokio” programos kūriniai A. Cholinos kūrybą atskleidžia kaip labiausiai tradicišką - priešingai nei kiti festivalyje pristatyti kūrėjai, naujausiame savo spektaklyje A. Cholina grįžta prie siužetinės choreografijos, kuriai padeda įprastiniai klasikinio teatro elementai - muzika, scenografija ir kostiumai. Jos spektaklyje nėra vaizdo projekcijų su multimedijos efektais, šviesų žybsėjimo, smilkalų kvapo ir nenugalimo noro abstrakčiai filosofuoti apie žmogaus vietą pasaulyje.
Remdamasi Viljamo Šekspyro tragedija, A. Cholina siekia dar kartą perpasakoti žinomą siužetą, darydama tam tikras korekcijas, tačiau esmingai šios meilės istorijos neiškraipydama. Jausmus (susižavėjimą, pritarimą ar skeptišką panieką) jos spektakliuose kelia ištikimybė meilės temai ir jai perteikti pasirenkamos gana paprastos, jokiu būdu neekscentriškos išraiškos priemonės, sąlygojančios tradicinio teatro erdvės ir laiko sampratų teigtį.
Galbūt sąmoningai vakarykštė programos kompozicija pademonstravo šiuolaikinio šokio kultūros kraštutinumus - po siužetinės, kostiuminio keliasdešimties šokėjų choreografinėmis ir vaidybinėmis priemonėmis pasakojamos “Romeo ir Džuljetos” istorijos parodytas monospektaklis-meditacija, kurios prasmės tenka ieškoti nebe Europoje, bet Afrikoje.
Afrika lietuviams kadaise asocijavosi su amžinu karščiu, krokodilais ir šalia jos esančia Madagaskaro sala, į kurią XX a. pradžioje iš nuolatinių ūkanų ir lietų buvo pasiryžęs evakuoti visą Lietuvą Kazys Pakštas. (Beje, šia tema greitai prasidėsiančioje Naujosios dramos akcijoje http://www.theatre.lt/nda2003programa.html bus pristatytas Mariaus Ivaškevičiaus pjesės skaitymas.) Tačiau vakarietiškai meninei kultūrai šis žemynas nuo XX a. pradžios tapo formų ir prasmių atsinaujinimo šaltiniu, iš kurio ilgai gėrė tapyba, skulptūra, muzika bei šokis.
“Naujojo Baltijos šokio ’03” viešnia Germaine Acogny iki 1982 m. buvo Afrikos Mudros teatro, kurį 1977 m. įkūrė garsus prancūzų choreografas Maurice’as Bejart’as, meno vadovė. Vėliau ji įkūrė "Studio-Ecole-Ballet-Theatre of the Third World", o 1995 m. nusprendė grįžti į Senegalą, kur įsteigė Afrikos šokio centrą, rengiantį profesionalius Afrikos šalių šokėjus, padedantį jiems kurti šiuolaikinį Afrikos šokį.
Ji ir sukūrė spektaklio "Tchoura" koncepciją bei jį atliko, tačiau be jos prie šio 55 minučių trukmės spektaklio plušėjo ir triūsė choreografė Sophiatou Kossoko, režisierius Christianas Remeris, kompozitorius Etienne’as Schwarczas, eiles rašė Xavier Orville’is, No kaukę drožė Mitsuo Sasaki, kostiumus siuvo Laurence’as Alquier, scenografiją kūrė Zbigniewas Wieckowskis, o apšvietimą reguliavo Horstas Mühlbergeris.
Gausi tarptautinė komanda žiūrovus pasitiko natūralių smilkalų, kurių vardu pavadintas ir pats spektaklis, aromatu. Tačiau judesiu ir šokiu artistė žiūrovų nelepino - veikiau būdama scenoje mąstė ir kontempliatyviai mėgavosi prisiminimais, tik kada ne kada leisdama atpažinti afrikietiško ritmiško judesio stereotipus. Nors artistės judesiai buvo labai taupūs - vienas kitas nevikrus šuolis ar posūkis, rankos mostas, klubo virpesys, staigesnis galvos linktelėjimas, jos susikaupimas ir tiesiog rituališkas požiūris į atliekamą veikalą neleido galvoti, kad visa tai daroma tuščiai. Trepsėjimai, sėlinimai, ritmingi prabėgimai, orūs gestai - nors kraštutinai paprasti - kėlė jei ne estetinį pasigėrėjimą, tai bent jau pagarbą artistės koncentracijai ir jos pačios dėmesingai pagarbai pasirinktam kūrybiniam veiksmui.
Afrikos žemyno gyventojai garsėja savo muzikiniais sugebėjimais ir ypatinga ritmo pajauta - net pats paprasčiausias Nilu plaukiojančios feliugos buriuotojas, pagal programą plukdantis “Novaturo” turistus į egzotišką nubių kaimą, gali pademonstruoti stulbinančius vokalinius bei choreografinius sugebėjimus, kuriuos dar labiau paryškina apskurusi galabėja bei natūrali pro šalį slenkančių Nilo vaizdų dekoracija. G. Acogny spektaklyje judesio ir jo komponavimo erdvėje autentiką bei gaivališkumą jau šiek tiek apgadino internacionalinė patirtis - nepaisant viso parodytos kompozicijos mąslumo, jautėsi kažkokios pseudofilosofinės intonacijos.
Greta minimalios plastikos artistė naudojo ir balsą - pirmą kartą prabilo iškart po to, kai sausakimšoje žiūrovų salėje suskambo kažkieno pamirštas išjungti telefonas, todėl galėjo pasirodyti, kad viena iš Afrikos kalbų ji mėgina sudėdinti vieno iš keleto mobiliojo ryšio paslaugų tiekėjo abonentą, tačiau greičiausiai tai buvo specialiai spektakliui sukurtas rečitatyvas, kurio prasmė, pasak www.dance.lt, turėtų būti tokia: “Kai aš šoku, šoku prieš blogį linkinčiuosius, prieš pasipūtimą ir kvailumą, prieš dantų gėlą ir širdies skausmą, šokį lydi keli mėnuliai, šokis perskrodžia okeanus, persismelkia per tvirtoves ir įrodo savo emocinę jėgą prieš neištikimybės išspaustas ašaras. Gal kas pavadins mane beprote, bet aš ne beprotė, aš tik kiek aistringa ir mėgstu šokti”.
Tokia verbalinė šokio apoteozė buvo išsakoma ir prancūziškai, tačiau nemažam žiūrovų skaičiui ši šokėjos išpažintis skambėjo kaip konkrečioji muzika - kur kas daugiau vaizdinių įspūdžių teikė nuostabaus kaitriai-raudonai-rudai-geltonos su visais tarp šių spalvų telpančiais atspalviais grindų dangos spindesys bei apšvietimas, tirpstantis prismilkytoje erdvėje. Daiktai, išdėlioti scenos dešinėje - No kaukė, smilkalų dubuo, lazda ir pypkutė - buvo naudojami labai saikingai, tačiau artistei pavyko sukurti keletą įspūdingų reginių, pavyzdžiui, ant rankos užsidėjusi No kaukę, ji savaip susidvejino, sukurdama dviejų monumentalių profilių - savo ir kaukės - ritmą.
Patrauklus, savaip romantiškas buvo ir spektaklio finalas - temstant šviesoms, lėtais, kiek nerangiais rankų mostais G. Acogny nusiyrė ar nuplasnojo “į horizontą”, kuriame geso keliagubas saulėlydis iš scenos gilumoje išdėliotų didelių apvalių prožektorių.
Vakarykštis spektaklis, kuris šiandien sukėlė visai nemaža minčių, žiūrėtas buvo kiek ekstremaliomis aplinkybėmis - bilietą atidaviau gerai pažįstamai (ir dėl to visai nesigailiu), manydamas kaip visada patekti į salę pro tarnybinį įėjimą, tačiau buvau sustabdytas budraus “Naujojo Baltijos šokio ’03” ramybės saugo.
Tai rodo šį festivalį tapus iš tiesų gerai organizuotą ir patikimą - tą liudijo ir saugo mandagumas bei savitvarda: jis nesutiko pasitraukti iš savo posto ir pakviesti “ką nors” iš festivalio organizatorių, o į klausimą, ar nepraleistų netgi gavęs “paties Imbraso” komandą, ramiai ir mandagiai atsakė: “Ne”. Teko ieškoti Viktoro Karpušenkovo, kurio dėka galiausiai pavyko įkvėpti "Tchoura" kvapų bei prasmių.
