Ukrainos ir Rusijos konflikto dėl dujų atomazga nebuvo dramatiška. Sandėryje minimi skaičiai iš pirmo žvilgsnio atrodė ne ekonomistų, o viešųjų ryšių žynių darbas.
Nereali schema vis dėlto atliepia kiekvienos pusės propagandos reikmėms.
Rusai gali baksnoti į skaičių 230 – tiek dolerių nuo šiol mokės Ukraina už 1000 kubinių metrų „Gazprom“ dujų. Kaina panaši į tą, kurios reikalavo Maskva konflikto įkarštyje, kai buvo kalbama apie 250 dolerių.
Tačiau už 230 “žaliųjų“ bus parduodama ne Ukrainai, bet tarpininkui, kurio akcininkas greta kitų yra ir „Gazprom“. O tarpininkas pardavinės Ukrainai po 95 dolerius už 1000 kubų.
Priminsiu, kad Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka kalbėjo apie 80 dolerių kaip apie priimtiną dujų kainą. Pirmas įspūdis toks – Rusija šiek tiek nusileido, Ukraina šiek tiek permokės, o apskritai tai įvyks stebuklas – tarpininkas sugebės brangias “Gazprom” dujas atpiginti ukrainiečiams apie tris kartus.
Tačiau ekonomikos stebuklai išsisklaido kaip dūmai, ypač, kai pradedi skaičiuoti. Reikalo esmė ta, kad Ukraina vartoja kokteilį iš rusiškų, turkmėniškų ir savų dujų. Iki šiol “Gazprom” dujos sudarė apie trečdalį kokteilio tūrio.
Dabar jų dalis mažės iki penktadalio – Ukraina importuos iš Rusijos maždaug tiek, kiek išgauna pati. Užtat daugės pigių turkmėniškų dujų. Be to Ukraina padidino rusiškų dujų tranzito į Europą tarifą. Preliminariai suvedus galus galima spėti, kad visumoje 2006-?isiais Ukraina mokės už dujas iki 2 milijardų JAV dolerių daugiau nei pernai. Tai arti 2 proc.
Ukrainos bendrojo vidaus produkto. Ne tragedija ir ne katastrofa. Ekspertai atkreipia dėmesį į tai, kad iki šiol galiojusi Rusijos ir Ukrainos atsiskaitymo schema, paremta natūriniais mainais – pigios dujos už pigų tranzitą – buvo ydinga, todėl Ukrainos pramonė, mokėsianti už dujas rinkos kainą, dabar gaus impulsą persitvarkyti ir mažiau švaistyti.
Kremliaus propagandistai, aišku, bando įtikinti pasaulį, kad tai buvo vien ekonominis konfliktas. Bandymas įvaryti baimės ukrainiečiams verčia tuo abejoti.
Naujųjų metų išvakarėse Rusijos televizija transliavo reportažus apie pasirengimą atjungti Ukrainai dujas: “Gazprom” vadovas į masyvų stalininį telefono ragelį rėkia komandą užsukti vožtuvus. Kai kas tame įžvelgia asmeninį Rusijos prezidento Vladimiro Putino braižą.
Rusijos lyderis, atseit, nori atsirevanšuoti už pernai patirtą gėdą, kai jis apsijuokė, tiesmukai palaikydamas Viktorą Janukovičių Ukrainos prezidento rinkimuose.
Bet ir šįkart, atrodo, buvo užminta ant to paties grėblio. Nuo sausio 1-osios Rusija pradeda pirmininkauti labiausiai išvystytų pasaulio šalių aštuonetui.
Po dujų konflikto su Ukraina JAV valstybės sekretorė Kondoliza Rais (Condoleezza Rice) atskaitė Putinui moralą kaip mokinukui. Ji pasakė, kad Rusijos elgesys nedera atsakingai didžiojo aštuoneto narei.
Aišku viena, kad Kremlius nelinki Kijevui nei ekonominės, nei politinės sėkmės. Pateiksiu keletą skaičių iš Ukrainos ir Rusijos 2005-jų metų biudžetų. Rusija skiria gynybai 11,3% biudžeto išlaidų, Ukraina - 4,9%. Rusija skiria sveikatos apsaugai 4,7% biudžeto, Ukraina - 6,4%. Ukrainos biudžetas yra labiau socialiai orientuotas: minimali pensija Rusijoje siekia apie 40 dolerių per mėnesį, Ukrainoje – 60.
Vienkartinė išmoka gimus kūdikiui Rusijoje sudaro apie 216 dolerių, Ukrainoje naujagimio tėvai gauna visumoje iki 1600 dolerių, tiesa, ne iš karto. Ukrainietis gali sakyti, kad valstybė jam duoda daugiau nei rusui. Ir tai nepaisant to, kad Ukraina santykinai yra skurdesnė valstybė, jos biudžetas yra deficitinis, o Rusijos kol kas perteklinis.
Rusija yra sukaupusi kelių dešimčių milijardų dolerių stabilizacinį fondą, kurį, užuot investavusi, sukišo į užsienio vertybinius popierius. Atrodo, kad Kremlius nelabai žino, ką daryti su naftos ir dujų doleriais, todėl šykščiai juos saugo.
Šykštuoliai dažnai pavydi skurdesniems kaimynams, kurie kažkodėl ima sau daugiau leisti. Rusijos valdžia nelabai žino, kaip padėti savo liaudžiai, užtat su džiaugsmu kiaulina Ukrainai.
www.lrt.lt
