REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Artimųjų Rytų fronte – nieko naujo. Taip būtų skambėjęs lakoniškas padėties įvertinimas po sekmadienio rytą Izraelio įvykdyto antskrydžio Pietų Libano Kanos kaime. Lėktuvai atskrido, numetė keletą bombų ir nuskrido, palikdami dešimtis žuvusių civilių gyventojų bei sutrikdytą taikos procesą.. Libanas apkaltino Izraelį, Izraelis apkaltino „Hizbollah“, „Hizbollah“ liko nė kiek nesusilpnėjusi. Rodos, nieko naujo.

REKLAMA
REKLAMA

Ir tada Izraelis sutiko pristabdyti savo atakas. Skelbiama, kad laikinai, kol bus ištirtas incidentas Kanoje. Kažkur fone šmėkštelėjo JAV valstybės sekretorės Condoleezos Rice veidas. Ir visiems pasidarė smalsu: o kas toliau?

REKLAMA

Beiruto vartai – vėl uždaryti

Šeštadienį į Artimuosius Rytus grįžusi C. Rice atsinešė su savimi naujo taikos proceso viltį. Arba mažų mažiausiai ją viešai deklaravo, iš pradžių gana netikėtai sulaukusi tiek karingojo Izraelio, tiek ir karštligės krečiamos Libano valstybės vadovų pritarimo.

Pirmuoju žingsniu taikos link turėjo būti susitikimas su Ehudu Olmertu – asmeniu, pasiryžusiu iki galo ginti Izraelį – valstybę apsiaustyje, amžinai degančią ir raudojančią, nerimstančią keršyti ir pasmerktą būti amžina auka. Ginti jį Libano, kitos formaliai suverenios valstybės, teritorijoje, siunčiant ten karo lėktuvus, karinį laivyną bei rinktinius sausumos kariuomenės dalinius.

REKLAMA
REKLAMA

Izraelio ministras pirmininkas ir JAV valstybės sekretorė susitiko. Neaišku, apie ką iš tiesų buvo kalbama už uždarų durų vykusios vakarienės metu, tačiau žengti antrojo žingsnio C. Rice nesuspėjo. Į Beirutą ji neišvyko ir su Libano vadovais susidariusios situacijos neaptarė. Per vieną naktį dramatiškai pasikeitus situacijai, Beirute C. Rice niekas nebelaukė. Regis, eilinį kartą Artimuosiuose Rytuose sveiką protą nustelbė bombų sprogimai.

Tačiau jau kitą rytą nauja staigmena – ko gero, pati didžiausia. Prieš tai paskelbusi, kad liks Izraelyje ir bandys apginti savo diplomatinę misiją, netrukus C. Rice jau galėjo džiaugtis įkalbėjusi Izraelio „vanagus“ nors trumpam užkasti karo kirvį. Viso labo 48 valandoms, bet ir tai – pirmoji išties didelė C. Rice sėkmė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Apginti Izraelį

Išties, sunkus uždavinys – ginti Izraelį. Izraelio gynimas visur ir visada reikalauja aukų – savų ir svetimų, nes Izraelis – tai skaudulys sudėtingos praeities išdraskytame arabų pasaulio kūne, svetimkūnis, be galo lengvai ir įžūliai atmušantis bet kokias imuninės sistemos pastangas jį sunaikinti. Paradoksalu, tačiau nuo to lengviau nepasidaro nei pačiam Izraeliui, nei pikčiausiems jo priešams. O jų regione tikrai netrūksta.

Problema ta, kad tarp Izraelio ir jo aršiausių kaimynų – neišardoma pusiausvyra. Nesvarbu, kad Izraelio kariuomenė – viena pajėgiausių pasaulyje, nesvarbu, kad Izraelis, kaip įtariama, seniai turi pasigaminęs branduolinį ginklą. Svarbiausia tai, kad sunaikinti visų savo priešų jis negali arba bent jau neturi tam politinės ir moralinės teisės.

REKLAMA

Libano teritorijoje puldamas „Hizbollah“, Izraelis netiesiogiai puola pats save. Galbūt izraeliečių bombos ar kulkos pasieks „Hizbollah“ lyderį Hassaną Nasrallah, tačiau auganti jaunoji arabų karta tikrai prisimins gautas kruvinas pamokas. Atėjus laikui, jie bus pasirengę nauja neapykantos ir aklo įniršio banga smogti atgal.

Tokios organizacijos kaip „Hamas“, kurios atsisakė ar atsisako pripažinti Izraelio valstybės egzistavimo faktą, o gal netgi drįsta svajoti apie visišką jo sunaikinimą, taip pat negali tikėtis galutinės sėkmės. Izraelis jau yra atlaikęs daugybę karinių konfliktų, išvystęs sudėtingą infrastruktūrą ir tolimesnei kovai parengęs viešąją nuomonę. Izraelis nėra amžinas, nes nieko nėra amžino šiame pasaulyje, tačiau nuolatinis vidaus ir išorės jėgų spaudimas vis dar neturi pakankamai galios, kad nulemtų įsitvirtinusios žydų valstybės išnykimą nuo žemės paviršiaus.

REKLAMA

Išlikimo instinktas

Izraelis puikiai supranta, kas yra kova dėl išlikimo, ir sugeba meistriškai susidoroti su išorės spaudimu, ką jau yra ne kartą pademonstravęs. Būdami nuolatinėje strateginėje apsuptyje, pavojingai prispausti prie jūros, izraeliečiai paprastai jaučia negalį laukti, kol visi jų priešai sutelks jėgas ir imsis vieningų veiksmų.

Pavyzdys - 1967 metai, kai, pradėdamas Šešių dienų karą, Izraelis pirmasis smogė galingoms Egipto oro pajėgoms ir sunaikino jų karinį potencialą. Vėliau sekė stulbinančiai lengva pergalė sausumos mūšiuose – vienas didžiausių kaimyninių arabų valstybių pažeminimų per trumpą moderniojo Izraelio istoriją. Izraelio vadovų apsisprendimas smogti pirmiems tąkart garantavo jiems galutinę ir neginčijamą pergalę.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Šiemet Izraelis susidūrė su naujo pobūdžio iššūkiu – kaip reaguoti į sukarintų ekstremistų grupuočių pradėtus kareivių grobimus. Atsakymas buvo staigus ir paprastas – invazija į Gazos ruožą, Libano bombardavimas, „Hizbollah“ tvirtovių puolimas. Veiksmai neproporcingi ir galbūt nevisai protingi, tačiau Izraelis, matyt, nepratęs elgtis kitaip.

Naujienų belaukiant

Karinė Izraelio operacija Libane remiasi dviem reikalavimais – dėl dviejų pagrobtų kareivių išvadavimo bei pasienio zonos išvalymo nuo „Hizbollah“ kovotojų. Iki šiol buvę gana riboti veiksmai sausumoje iš tiesų nerodo, kad būtų ruošiamasi ilgesniam laikui okupuoti Pietų Libaną, todėl esminis klausimas lieka atviras: kas perims planuojamos išvalyti „niekieno žemės“ kontrolę?

REKLAMA

BBC sekmadienį paskelbė, kad Izraelio pareigūnai esą jau yra prasitarę, jog kariniai veiksmai gali būti nutraukti iš karto, vos tik bus sulaukta Jungtinių Tautų (JT) rezoliucijos dėl tarptautinių taikos palaikymo pajėgų dislokavimo Libane. Pagrindinė Izraelio keliama sąlyga - šios pajėgos turėtų būti įgaliotos nuginkluoti „Hizbollah“.

JAV jau anksčiau yra pareiškusios, kad tikisi ir aktyvaus Libano vyriausybės dalyvavimo susigrąžinant pietinės šalies dalies kontrolę. Akivaizdu, jog patys Libano pareigūnai turėtų būti suinteresuoti universalaus teisinio autoriteto atkūrimu visoje valstybės teritorijoje, nes tik tokiu būdu pavyktų žengti link suverenios Libano valstybės statuso, pažeisto ilgamečio pilietinio karo, Sirijos ir Irano politinių machinacijų bei „Hizbollah“ savivalės, atgaivinimo.

REKLAMA

Nėra abejonių, jog heterogeniškos Libano visuomenės bei valstybės atgimimas turėtų įeiti į Izraelio ateities planus. Demokratiškas ir sekuliarus Libanas su didele krikščionių gyventojų mažuma (apie 30 - 40 proc.), laisvas nuo Sirijos ir Irano užkulisinių žaidimų, nebekeltų Izraeliui didesnio pavojaus ir pastebimai sumažintų įtampą visame regione. Visgi šios ramybės salos sukūrimas – sudėtingas uždavinys, kuriam būtinas ne tik stiprus tarptautinės bendruomenės palaikymas, bet ir Izraelio valdžios geranoriškumas.

Panašu į tai, kad tradiciškai arši Izraelio reakcija į „Hizbollah“ veiksmus kol kas atnešė daugiau žalos negu naudos, nes nuo jos visų pirma nukentėjo paprasti civiliai Libano gyventojai, Libano infrastruktūra bei Izraelio tarptautinis prestižas. Kita vertus, Izraelio įvaizdžio arabų šalyse, ko gero, nebeįmanoma dar labiau sugadinti, tuo tarpu galimas laimėjimas – pakankamai didelis, kad ateityje nusvertų trumpalaikius nepatogumus. Svarbiausia, ką galima rekomenduoti Izraelio vadovybei – tinkamu momentu nusimesti įprastinę arogancijos kaukę bei ištiesti kaimynams pagalbos ranką.

Nesugebėję vieni kitų sunaikinti 50 pastarųjų metų trunkančioje tarptautinėje vendetoje, Izraelis ir musulmonų šalys anksčiau ar vėliau privalės sėsti prie derybų stalo ir nubrėžti tvirtus būsimos taikos kontūrus. Galbūt tada Artimųjų Rytų fronte iš tiesų nutiks šis tas naujo…

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų