REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kino režisierius ir prodiuseris Arūnas Matelis džiaugiasi atsigaunančia lietuviška kino industrija, nors valdžios kultūros politika ją ir stumia į pražūtį.

REKLAMA
REKLAMA

Kaip vertinate dabartinį šalies kultūrinį lygį?

Nepaisant valdžios požiūrio, kultūros lygis iš tiesų labai aukštas.

Kultūros industrija geba sugeneruoti penkiskart didesnę finansinę naudą, nei gauna iš biudžeto – įvairioms sritims skiriamas vos vienas procentas. Jei mūsų meno atstovai lygiuojasi į aukščiausiuosius europinio lygio profesionalus, kodėl tokio siekio neturi politikai?

REKLAMA

Ar nedingsta žmonių potencialas kurti, kai nesudaroma tam tinkamų sąlygų?

Ne vienas pažįstamas meno žmogus pasirinko darbą užsienyje. Negali juk nuo vaikystės smuiku griežiantis muzikantas atsisakyti to, jis tiesiog pasirenka galimybes, kurioms esant galėtų save realizuoti.

Žinoma, egzistuoja meilė šaliai, gamtai, kalbai, žmonėms – ne vienas išvykęs apie tai kalba, paskiria kūrybą gimtajam kraštui. Vis dėlto pripažinkime, kad dirbdamas užsienyje atstovauji nebe Lietuvai, o šaliai, kurioje gyveni.

REKLAMA
REKLAMA

Kinas žlugdomas

O kokia kino industrijos padėtis šalyje?

Kinui kiek sunkiau nei kitoms meno sritims. Tačiau ne mums vieniems – valstybėse, kur gyventojų mažiau nei 20 mln., kinas neišgyvena iš vietinės rinkos. Tuomet lieka užsienio šalių parama, bet kodėl, tarkime, Vokietija turėtų remti darbą, reprezentuosiantį Lietuvą.

Dar neseniai turėjome galimybę kviesti užsienio kūrėjus filmuoti Lietuvoje, bet pakeitus mokesčių sistemą tapome nebepatrauklūs.

Daug praradome?

Mūsų kino kūrėjams niekada nebuvo itin gerai, tačiau dar neseniai sugebėdavome pritraukti itin garsių pasaulinio lygio kino industrijos atstovų statyti tuos pačius Holivudo filmus Lietuvoje. Anksčiau per metus lietuviai pritraukdavo filmų, kurių bendras biudžetas per metus siekdavo 100–200 mln. litų, o dabar tesulaukiama dešimtis kartų mažesnių finansinių srautų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Turime ir kuo didžiuotis

Atrodo, sovietmečio kino industrija buvo kur kas galingesnė nei šiandienė. Kur dingo tas įdirbis?

Nenorėčiau sutikti su tokiu teiginiu. Gal ir buvome produktyvesni – kas kelias savaites pasirodydavo dokumentinis filmas, vos ne kas mėnesį meninis darbas, tačiau kur kas didesnio tarptautinio pripažinimo sulaukė nepriklausomybės laikotarpio darbai.

Pats žmonių susidomėjimas kinu buvo didesnis – vien Vilniuje buvo apie 20 kino teatrų. Tik neseniai pomėgis filmams sugrįžo į lietuvių interesų sritį.

REKLAMA

Kaip vertinate dabartinį kino žiūrovą?

Nepriklausomybės laikotarpiu ilgą laiką buvo siūlomi komerciniai, ganėtinai banalaus turinio darbai. Tik pastarąjį penkmetį pradėta domėtis europiniais, nekomerciniais filmais.

Sakyčiau, tiek čia, tiek visame pasaulyje nekomercinis kinas tampa rimtu konkurentu komercinei produkcijai. Man atrodo, kad dabartinis kino žiūrovas labai išsilavinęs, subtilus, geranoriškas.

Emigracija nebebaugina

Ar jūs, kaip kino kūrėjas, niekada nesusigundėte dirbti užsienyje?

Iš esmės ir dirbu su užsienio kompanijomis. Net ir darbas „Prieš parskrendant į žemę“ daugiausiai buvo finansuojamas Vokietijos, Prancūzijos televizijų, prodiuserinių įmonių. Reikėjo nemažai pastangų įtikinant, kad filmas būtų pristatomas kaip Lietuvos, o ne tų šalių darbas.

REKLAMA

Šiuo metu prodiusuoju filmus bendradarbiaudamas su užsienio kompanijomis. Pasaulis mažas – gali gyventi čia, o darbus atlikti įvairiose pasaulio šalyse.

Apie emigraciją nesusimąstėte?

Man patinka gyventi Lietuvoje, tačiau nesu patenkintas tuo, kad valdžiai už žmogų svarbesnės biudžeto eilutės. Prieš metus būčiau tvirtai paneigęs planus išvykti kitur, tačiau dabar tikrai nebežinau, kur būsiu dar po metų.

Nekuria iš puikybės

Po darbo „Prieš parskrendant į žemę“ daugelis laukė naujos kino bombos. Kada sulauksime?

Nesistengiu kurti dėl galimo rezultato – iš puikybės, tačiau naujiems darbams ruošiuosi. Nenoriu prisikalbėti, ims ir nepavyks, tačiau šiemet planuoju pradėti du filmus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ar lietuviškas kinas gali reprezentuoti šalį?

Jis toks ir yra. Apie mus rašo tarptautinė žiniasklaida, gauname didelius apdovanojimus festivaliuose. Sugebame itin kukliomis priemonėmis tapti pripažintais.

Kinas iš esmės yra paranki priemonė kalbėti apie savo šalį. Lengvai keliaujantis ir visiems suprantamas, tačiau potencialas nėra visiškai išnaudojamas.

Tad kada pagaliau gausime „Oskarą“?

Greitai! Nepraeis nė šimtas metų ir turėsime.

Vis dėlto mene nereikėtų siekti ir laukti tokių pat medalių kaip ir olimpinėse žaidynėse. Svarbiausia, kad mūsų žiūrovai sugebėtų patys suteikti savo širdžių „Oskarus“ lietuvių kūrėjams.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų