Vienas amoralumo apibrėžimų yra toks: tai idėjinės orientacijos principas, sąmoningai neigiantis moralines normas ir visuotinai priimtas padoraus elgesio taisykles, nihilistinis požiūris į bet kokias dorovines nuostatas.
Kalbant apie amoralią asmenybę paprastai primenama, kad jai būdinga kraštutinė degradacijos forma, žiaurus, priešiškas ir savanaudiškas požiūris į žmogų, panieka visuomenės nuomonei ir padorumo taisyklėms. Amoralumas gimsta anarchijos ir autoritarinio valdymo sąlygomis, kai niekšybė triumfuoja, o dorybė lieka bejėgė.
Tačiau amoralumas pasireiškia ne tik, taip sakant, individualiais atvejais. Susibėgus į krūvą amoraliems piliečiams, atsiranda amoralios organizacijos, tarp jų ir amoralios partijos. Ar yra tokių Lietuvoje? Deja, peržvelgus pastarojo meto kai kurių valdančiųjų partijų elgesį, reaguojant į vienos Lietuvos mergaitės pagrobimo istoriją, tektų pripažinti, kad taip, tokių yra ir netgi ne viena. Jų idėjinė orientacija į moralinių normų ir dorovinių nuostatų neigimą, pagarbą niekšybei ir panieką dorybei, tikrai leidžia tokias partijas vadinti amoraliomis.
Apie Garliavos mergaitę yra prikalbėta šimtai eterio valandų, prirašyta daugybė straipsnių, publikacijų, kasdienių informacijų. Teisėja Neringa Venckienė dar aną pavasarį išleido knygą, aprašydama, kokia ji gera globėja ir kokia bloga mergaitės motina, o kartu su ja ir visa Lietuva. Šį pavasarį N.Venckienės publikacijų srovė ta pačia Lietuvos juodinimo tema nė kiek nesulėtėjo. Dar ir dabar internete transliuojami mergaitės tėvo filmuoti vaizdai neva su mergaitės parodymais, kuriuose ji imituodama lytinius aktus vaizduoja, kaip ją esą tūkstančius kartų prievartavo „pedofilai“, nors nė vieno prievartavimo akto iki šiol taip ir neįrodyta.
Lietuvą krečiančios mergaitės istorijos esmė žinoma visiems: be jokio tyrimo išduotos pažymos pagrindu apie esą mergaitės tvirkinimą jos senelių - L.Stankūnaitės tėvų bute (L.Stankūnaitė tuo metu gyveno kitur), Kauno miesto apylinkės teismas uždraudė Laimutei Stankūnaitei matytis su dukra. Mergaitė faktiškai augo su seneliais – D.Kedžio tėvais, nes mergaitės tėvas Drąsius Kedys retai būdavo namie. Vėliau L.Stankūnaitei vis dėlto buvo leista matytis su dukra, tačiau tik dalyvaujant socialinei darbuotojai.
Po žudynių dingus D.Kedžiui, vykdant neteisėtą Kauno savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą, kur tvirtinama, kad mergaitė liko visai be tėvų, ji buvo atiduota globoti įtariamo žudiko D.Kedžio seseriai N. Venckienei. Taip faktiškai pagrobus ir uždarius ją savotiškame namų kalėjime, laikant nežmoniško psichologinio teroro sąlygomis, neleidžiant jai netgi išeiti už kiemo teritorijos, mergaitė pas globėją laikoma iki šiol. Dar 2011 m. gruodžio 15 d. Kėdainių teismas priėmė sprendimą skubiai mergaitę grąžinti niekuo nekaltinamai motinai. Sprendimas nevykdomas.
Šioje situacijoje, o iš tikrųjų dar gerokai anksčiau, į mergaitės grąžinimo bylą aktyviai įsikišo ir politinės partijos, kurios ėmė ginti ne niekuo nekaltinamos motinos, bet mergaitės pagrobėjos ir teismo sprendimo nevykdytojos pusę. Kad tokią poziciją tiktų vadinti sąmoninga panieka šeimai, šiurkščiu moralės, taip pat ir teisinių normų laužymu, aišku bet kuriam mąstančiam žmogui. Tačiau kai kurių valdančiųjų partijų įtakingi nariai, deja, į tų mąstančiųjų skaičių nepatenka.
Premjeras konservatorius Andrius Kubilius po pirmojo Kėdainių teismo sprendimo (2010 05 14) dėl mergaitės grąžinimo motinai patikino tautą, kad pareigūnai jėga neatimsią L.Stankūnaitės dukros. Padrąsinti premjero žodžių Klonio gatvės žmonės, žinodami, kad nesutiks jėgos, patys kibo valstybės pareigūnui antstoliui į atlapus. Tokiu būdu su konservatorių lyderio pagalba teismo sprendimo vykdymui buvo sėkmingai pasipriešinta.
Seimo Pirmininkė konservatorė Irena Degutienė irgi stimuliavo pasipriešinimą teismo sprendimui: „Kaip žmogui man kyla klausimas, kodėl reikėjo nedelsiant vykdyti teismo sprendimą?“
Arba: „Kai žmonės jaučia, kad kažkas čia yra ne taip, jie išreiškia savo poziciją gindami vaiką“. Vadinasi, minios arba linčo teismui nusprendus, kad mergaitės nereikia išvaduoti iš kalėjimo ir atiduoti motinai, Lietuvos teismų sprendimai nustoja galios. Tokiu būdu abiejų konservatorių lyderių pozicija lėmė, kad mergaitė liko įkalinta ir toliau.
Vis dėlto jiems nepavyko galutinai įvykdyti savo kėslų, nes 2011 m. gruodžio 16 d. to paties Kėdainių apylinkės teismo sprendimas, 2012 m. balandžio 18 d. patvirtintas ir Klaipėdos apygardos teisme, dar kartą įpareigojo mergaitę skubiai grąžinti motinai.
Kaip reagavo konservatoriai į šį sprendimą? Kaip ir prieš dvejus metus, taip ir šį pavasarį jie tvirtai laikėsi savo ideologijos, priešiškai ir savanaudiškai žvelgė į Lietuvos žmones, skatino niekšybę ir mindė dorybę. Tiesa, premjeras A.Kubilius šįkart nesiūlė priešintis antstolei, bet vietoje to, kad atiduoti vaiką mamai, pasiūlė mergaitei pagyventi „psichologiškai neutralioje aplinkoje".
Gaila, premjero patarėjai jam nepriminė, kad mergaitė prieš pustrečių metų, tą pačią žudynių dieną, baiminantis neprognozuojamų D.Kedžio veiksmų, pagal protokolą - „iškilus grėsmei mergaitės saugumui, sveikatai ir gyvybei“, buvo pristatyta į neutralią aplinką Vaiko raidos centre Vilniuje. Tačiau N.Venckienė žaibiškai apgaulingu būdu patapo mergaitės globėja ir parsivežė ją į Garliavą. Ir dar iškėlė bylą Vaiko teisių darbuotojai J.Dabašinskienei už mergaitės išvežimą į „neutralią aplinką“. Bet galbūt šį kartą A.Kubiliaus pasiūlymas suderintas su pačia N.Venckiene?
Seimo pirmininkė I.Degutienė, kažkodėl remdamasi Biblija, o ne teismo sprendimu, vėlgi atkakliai siūlė jo nevykdyti: „nepaisant palankių teismo sprendimų motinos atžvilgiu, gal tikrai vaikas tegu geriau augtų ten, kur jis dabar auga“. Taigi ir šį kartą konservatorių lyderių pozicija lemia, kad mergaitė lieka Garliavos kalėjime.
Ar tik konservatoriai yra užsikrėtę amoralumo bacila? Ne, ne vien jie. Iš valdančiųjų dar Liberalų ir centro sąjunga aktyviai kovoja, kad teismo sprendimas nebūtų įvykdytas. Štai ką tikina šiai partijai atstovaujantis Vidaus reikalų ministras Artūras Melianas: „sprendžiant klausimą dėl mergaitės perdavimo prievarta nebus naudojama“, nors Kėdainių teismo nutartyje juk aiškiai sakoma, kad „paimant mergaitę gali būti naudojama prievarta prieš asmenis, kurie trukdys tai daryti“.
To negana, A. Melianas kažkodėl duoda nurodymus ir antstolei, nes tikisi, “jog antstolė šį kartą sudarys „minkštą“ teismo sprendimo vykdymo planą ir mergaitės perdavimą vykdys nenaudodama prievartos ir nediskredituodama policijos pareigūnų vardo„. Ir dar: „Teismų sprendimai turi būti vykdomi ne jėga ir prievarta, o taikiomis teisinėmis priemonėmis“. Visiems žinoma, kad taikiomis priemonėmis Garliavos byla niekada nebus išspręsta, taigi faktiškai ministras duoda suprasti, kad nevykdys teismo sprendimo. To Lietuvoje dar nebuvo!
Tik Liberalų sąjūdžiui atstovaujantis teisingumo ministras Remigijus Šimašius aiškiai ir tvirtai sakė ir sako: „turime vykdyti teismų sprendimus. Jie vieninteliai mūsų šalyje vykdo teisingumą„. „Gyvendami teisinėje valstybėje negalime vykdyti linčo teismų“. Tokia pozicija labai nepatiko nemažai daliai Seimo narių, keršydami jie pateikė ministrui interpeliaciją, ačiū Dievui, protas nugalėjo, ministras liko savo poste. Štai taip ir gyvename.
Kas toliau? Ir taip toliau, kaip sakydavo rašytojo Kazio Sajos pjesės „Mamutų medžioklė“ veikėjas. Kol konservatoriai ir liberalcentristai valdžioje, tol vaikų grobimas bus prilyginamas, anot V.V.Landsbergio, „tautos kovai„. Dainuodamas Garliavos kalėjimo kieme ditirambus N.Venckienei, jis prisiminė “partizanus, sovietmetį, tremtis“. O kunigui R.Grigui N.Venckienė primena žmones, kurie karo metais slėpė žydus, japonų diplomatą Chiune Sugiharą, išrašinėjusį jiems vizas, Martiną Lutherį Kingą, gynusį juodaodžius, kažkodėl dar ir knygnešius...
Visą šį mamutų epochai prilygstantį Garliavos vaizdelį remia, režisuoja ir galbūt finansuoja konservatoriams artimi žmonės. Europa ir pasaulis, matyt, irgi žvelgia į Lietuvą, kaip į mamutų šalį, kur vaikų grobimas prilyginamas “pasipriešinimu blogiui".
Tačiau liūdniausia, kad visi Garliavos įvykiai duoda pretekstą lietuvių tautai niekuo netikėti – policijos komisariatais ir savivaldybėmis, išduodančiomis neteisėtus dokumentus, teismais, besijuokiančiais iš žmonių noro surasti teisybę, teisėjais, nevykdančiais jų pačių sprendimų, aukščiausiąja valdžia, skatinančia „mamutiškus“ valdžios ir žmonių santykius. Galų gale ir kai kuriomis, įvardykime ir su pavadinimais - konservatorių ir liberalcentristų partijomis, nusiritusioms į amoralumo liūną.
Yra labai paprastas mechanizmas paauklėti amoralias partijas: už jas nebalsuoti per rinkimus. Toks, pripažinkime, skausmingas būdas paprastai priverčia partijas atsikvošėti, o Garliavos istorijos kontekste – pradėti išbristi iš amoralumo liūno. Ar pasinaudos minėtos partijos šiuo pasiūlymu, parodys netolima ateitis.
