REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Į tradicinį šiuolaikinio šokio festivalį „Naujasis Baltijos šokis“ įsijungę lietuviai skatina iš pasyvaus stebėtojo virsti aktyvesniu; pirmųjų trijų festivalio dienų spektaklius galbūt dar bus proga prisiminti, tuo tarpu mūsų šalies kūrėjų darbai labiausia intriguoja, juolab parodyti platesniame šiuolaikinio šokio kontekste.

REKLAMA
REKLAMA

„Lietuvišką“ programą pradėjo naujas jau pakankamai žinomo choreografų dueto Andriaus Katino ir Marios Saivosalmi sukurtas „Helsinkio sindromas“ (collective REVOLVER / Lietuvos šokio informacijos centras; Lietuva / Suomija). Spektaklis neabejotinai turi visus šiuolaikinio šokio spektaklio požymius: vis dėlto jį žiūrėti būtų geriau po savaitės priverstinės izoliacijos ar trijų parų, praleistų „Šeremetjevo“ oro uoste, išsiilgus bet kokių meninių įspūdžių. Sudedamosios spektaklio dalys – koncepcija, muzika, choreografija, kostiumai, atlikimas, atskirai paėmus, pakankamai stilingi, nesukūrė gebančio ilgėliau sudominti reginio, atstūmė choreografų arogancija, plastine monotonija ir prasmių banalybėmis.

REKLAMA

Kažin ar raktas į spektaklį – įvadinė M. Saivosalmi daina, kurią minutėlę vėluojant teko praleisti, būtų galėjusi atskleisti ir geriau paaiškinti spektaklio idėją. Nuolatinis šokėjų rūpestis – žmogaus vienatvės, susvetimėjimo motyvai – domina ir „Helsinkio sindromo“ kūrėjus ir atlikėjus, tačiau erzino primygtinė dalijimosi šiuo „atradimu“ demonstracija, išreiškiama žodžiais ir dainavimu.

Įkyrūs žvilgsniai į žiūrovą, gaivališki judesiai, kritimas žemėn ir kėlimasis, palaipsnis atskirų kostiumų dalių atsisakymas norom nenorom skatino kelti akis į istoristinius buvusio „Vaidilos“ teatro lipdinius. Žiūrovų pozicijas užėmę choreografai, sėdintys nugaromis į publiką šokio aikštelės vidury, akivaizdžiai parodė, kad įmanoma pakankamai ramiai išsėdėti ko gero įstatymais patvirtintą šiuolaikinio šokio spektaklio „valandinį“ formatą. Sėdint ant pianino, teko ištvermės semtis iš jų – bet ir šiaip žiūrovai išliko gana dėmesingi, tik kai kurie, kaip teko girdėti, snūduriavo.

REKLAMA
REKLAMA

Atlikėjai gerai įkūnijo choreografų sumanymus ir šoko energingai, kalbėjo teisingai, dainavo įvairiai. Įstrigo iš Petro Lisausko kelnių kišenės išriedėjusi moneta; be to, jis pasirodė kaip tvarkingiausias šokėjas, gražiausiai paklojęs nusimautas kelnes ir bene tvarkingiausiai pasidėjęs nusiautus batus. Įdomu buvo po ilgesnio tarpo šioje koprodukcijoje matyti Sigitą Mikalauskaitę, kurios atlikėjiška koncentracija visada atkreipia dėmesį, nors jos sakytiems tekstams pristigo organiškumo.

Po pertraukos, kurios tik tik užteko iš „Vaidilos“ žvaliu žingsniu pereiti į Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiąją salę – čia gana gausiai susirinkusių žiūrovų lūkuriavo „Pikselių mažulės“ (Nicole Seiler trupė, Šveicarija) – įdomus šokio ir vaizdo spektaklis, asociatyviai kalbantis apie grožio kanonus ir įvairiausias – tikras ir tariamas – jų metamorfozes. Choreografė, idėjos autorė ir video režisierė Nicole Seiler sukūrė vizualiai patrauklų ir išradingumu stebinantį spektaklį, kuriame veikia žavingi Čarlio angelai – šviesiu, kaštoniniu ir juodu perukais pasipuošusios ir puikiai treniruotos ir lieknos atlikėjos Sun-Hye Hur, Nadine Fuchs, Kylie Salters (nuotraukoje). Spektaklio eiga matematiškai apskaičiuota – scenos grindys primargintos mistiškų švytinčių ženklų, kurie, kaip pasirodė, turi praktinę reikšmę: atsistojusios reikiamoje vietoje, šokėjos atskirai ir drauge tampa įdomių, plastiškai efektingų animuotų ir vaizdo projekcijų ekranais: ant gundančiai atskleistų apvalumų pasirodo pasaulio mados, sporto ir pramogų gigantų logotipai – D&G, Nike, Warner Bross etc, kūnai uždažomi, punktyruojami, lyg ruošiant plastinei operacijai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Choreografijos, scenografijos (Claire Peverelli), kostiumų (Claude Rueger) bei vaizdo projekcijos (Brian Tornay) ryšys labai, nedalomai susijęs su efektingu šviesų dailininko Guillaume Rossier darbu.

Besikeičiančių vaizdų ekranais tampa ne tik atlikėjų figūros, bet ir atskiros grupės – tiesa, spektaklio pradžia, tarytum vaizduojanti aerobikos salės, sporto klubo, o gal striptizo profesionalių mokyklą, prailgo; įkyrios šokėjų frikcijos (beje, primenančios vakar rodyto taip pat šveicarų šokio spektaklio pradžią) pagal varginančiai aktyvų muzikos ritmą glumino beprasmiu intensyvumu.

REKLAMA

Kai kurios projekcijos pasirodė iliustratyvios, tačiau erotiškas užpakaliukų demonstravimas ir realybėje, ir dideliame ekrane scenos gilumoje prajuokino kelis salėje esančius vaikučius, kurių skardus ir nuoširdus juokas netrukus nuvilnijo ir rimtųjų žiūrovų eilėmis.

Įdomiausios buvo šokio ir vaizdo skulptūros su meistriškai apskaičiuotais projekcijų taškais, atskleidžiančiais fantastiškiausias kūnų ir judesių mutacijas, taip pat ir tarp dviejų strypų iš peršviečiamos plačios juostos suformuotame ekrane liekantys prisiglaudžiančių ir atšlyjančių šokėjų kūno atspaudai – lyg kokios Turino drobulės ar po Vezuvijaus pelenų atrastų pompėjėčių kūnų pavidalai.

REKLAMA

Vaizdas ir atvaizdas, kūnas ir jo antrininkas, tikrovė ir tariamybė – tokios lengvai transliuojamos ir sugaunamos spektaklio prasmės.

Šokio festivalis, kaip ir premjera, kartu yra ir socialinis įvykis, ir pasidalinimo informacija platforma: iš greta sėdinčio seimo nario spektaklio pradžioje teko sužinoti apie įpusėjusių krepšinio rungtynių rezultatą; jam šokėjų plastiniai viražai ir vaizdiniai įspūdžiai veikiausiai nublanko, prieš spektakliui baigiantis gautos informacijos fone: „Lietuvos rytas“ pralaimėjo.

Šalia sporto aktualijų buvo galima apsišviesti ir naujausių technologijų klausimais – pasak kitos kaimynės, kai kuriuose teatruose jau yra speciali įranga, blokuojanti mobiliųjų telefonų signalus, todėl nebereikia primygtinai prašyti, kad šie būtų išjungti. Žinia, didžioji dalis SMS Lietuvos žiūrovų veikiausiai lenktų tokias įstaigas – privalėję rinktis šiuolaikinį šokį ar krepšinį, veikiausiai apsistotų ties pastaruoju.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kol kas ilgiausios ir galbūt labiausiai nuvarginusios šokio festivalio dienos pabaigoje buvo parodytas sparčiai kylančio Lietuvos šiuolaikinio šokio veido Loretos Juodkaitės ir idėjos, kompozitoriaus ir muzikos atlikėjo autoriaus Tomo Dobrovolskio darbas „Trimatrix. Trys judėjimai“, sukurtas bendradarbiaujant su „Menų spaustuve“.

Nudžiugino choreografės ir šokėjos sugebėjimas pasirinkti kitokią šokio stilistiką, nei matyta praėjusiame festivalyje. Šamaniškas, nelyg į transo būseną panirus atliekamas šokis naujame darbe virto racionalia, aiškia, pakankamai konkrečia forma, kurią šokėjai – Loreta Juodkaitė, Igoris Zaripovas ir Andrius Žužžalkinas – perteikė tolygiai įsijautę, su panašia šokio formos samprata, įsigilinę į tikrai paveikią muziką, atliekamą čia pat, dešiniajame scenos kampe, ir sudėliotą iš skirtingų garsinių faktūrų – instrumento skambesio, balso, vandens čiurlenimo.

REKLAMA

Spektaklio estetiką pabrėžė ir minimalistiniai Renatos Valčik scenografija ir pilkšvai juodi kostiumai – ir įdomūs, ir paprasti, derantys prie vykusiai parengtos šviesų partitūros.

Galbūt ne visi choreografiniai elementai padarė vienodai svarbių ir reikalingų įspūdį – per visą savo kaip šokio kultūros vartotojo patirtį taip ir nesugebėjau pamėgti besiraičiojančių ar gulinčių ant žemės šokėjų – išskyrus Žizel to paties pavadinimo baleto pirmojo veiksmo finale. Tačiau L. Juodkaitės sumanyta aktyvių ir nurimusių judesio epizodų kaita pasirodė gana logiška, nes prieblandos sraute tįsantys šokėjų kūnai neatrodė kaip numesti maišai: įsitempę jie kaupė fizinę ir dvasinę energiją būsimam epizodui, kuriame ji skleidžiama tikslingai, susikaupus, be nereikalingų emocijų.

REKLAMA

Kiek eklektiška pasirodė paskutinioji spektaklio dalis, ypač šokėjų judėjimas iš lipnios juostos nužymėto trikampio perimetru.

Būtų įdomu spektaklį pamatyti bei keisto stiklinio puodo su vandeniu – rituališkai, lėtai ir beveik pamaldžiai susikaupus įneštas spektaklio pradžioje, be vieno kito raibulio, nuo iš viršaus besileidžiančio šviesos pluošto, atsispindinčio ant kažkokią „Žvaigždžių karų“ vaidilutę primenančios L. Juodkaitės veido, niekaip nepasižymėjo.

Kažin ar buvo būtina pavadinimą užtvirtinantį trikampį klijuoti iš langų ir sienų dažymui naudojamų juostų – jų, plėšiamų, keliamas šiurkštus triukšmas pakenkė rafinuotam, konceptualiam spektaklio garsiniam pavidalui, o kampuose besimėtančios ritės atrodė kaip abstraktaus, iš esmės paveikaus, energetiškai vientiso spektaklio svetimkūniai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų