Tuščiaviduriai kiaušiniai
Gabrielei Vercinskaitei šv. Velykos – pati gražiausia šventė, suteikianti galimybę atsiskleisti jos kūrybiškumui. „Svarbiausią Velykų akcentą – margučius pradedu marginti prieš porą savaičių, – pasakojo ji. – Tai darau naudodama vašką. Taip marginti kiaušinius mane išmokė močiutė.“
Merginai šeimoje patikėtos ir namų dekoratorės pareigos. „Pagrindinė taisyklė, kurios laikausi gražindama namus Velykų šventei, – nepirkti jokių papuošalų. Visas dekoracijas kuriu pati. Tam puikiai tinka ir kiaušiniai, – sakė ji. – Tarkime, kepdama omletą, pyragą ar apkepą niekuomet neišmetu likusių kiaušinių lukštų. Juos išplaunu, išdžiovinu ir pritaikau Velykų stalo puošybai. Jei pavyksta nudaužti tik kiaušinio smailąjį galą, lukštas tampa puikia vazele gėlėms, vazonėliu įvairiems smulkiems augalams ar žolės daigams auginti.“
Pasak Gabrielės, kiaušinių lukštus galima naudoti natūralius arba nudažyti norima spalva. Įspūdingai atrodo padengti aukso, sidabro, ryškiai geltona spalva arba tokia, kuri vyrauja dekoruojant namus šv. Velykoms. Tuščiavidurius kiaušinius, nudažytus įvairiomis spalvomis, pašnekovė siūlė sudėti į vazas.
„Tereikia kiaušinio smaigalyje pradurti skylutę ir išpūsti baltymą su tryniu. Gerai išplautą ir išdžiovinintą kiaušinio lukštą galima dekoruoti pasirinktu būdu. Taip darydami kelias savaites, nekeisdami valgymo įpročių, galite susirinkti tiek tuščiavidurių kiaušinių, kad pridėsite didžiausią vazą. Ir turėsite nė cento nekainuojančią (juk lukštus būtumėte išmetę) įspūdingą namų puošmeną Velykoms“, – pataria mergina.
Tuščiaviduriai margučiai gražiai atrodo ir pakabinti ant Velykų medžio, iš jų galima padaryti vainiką ant durų. Beje, lukštus galima pasilikti ir kitiems metams – tai ilgametės dekoracijos. Jeigu pritrūko kiaušinių, Gabrielė siūlo išsikepti panašios formos sausainių, išmarginti juos glazūra ir pakabinti ant Velykų medžio.
„Tik svarbu prieš šaunant sausainius į orkaitę padaryti skylutę, per kurią būtų galima perverti kaspiną, – patarė G.Vercinskaitė. – Tokie sausainiai, pakabinti ant Velykų medžio greta tuščiavidurių kiaušinių atrodo neįprastai ir išties įspūdingai.“
Norintiesiems žalumos Gabrielė siūlo užsiauginti Velykų žolės. Jos daigeliai – puiki šventinio stalo puošmena. „Žolės sėklos tankiai sodinamos į žemę arba vatą ir gausiai laistomos. Joms reikia tik šviesos ir šilumos, tad palangė, po kuria yra radiatorius, idealiai tam tinka“, – aiškino mergina.
Velykų žole vadinami daigai sudygsta maždaug per 3 savaites. Geriausia iš karto sodinti į indelius, kurie bus naudojami namams dekoruoti – puodelius, vazonėlius, vazas, kiaušinių lukštus. Gaivų pavasarį simbolizuojanti žolė nėra brangi, o atrodo įspūdingai.
Krikščioniškos tradicijos
Pasak etnografės ir folkoro ansamblio vadovės Vijolės Šerpenskienės, švęsdami šv. Velykas ar kitas krikščioniškas šventes, daugelis stengiasi ignoruoti tikrąją jų esmę ir didžiausią dėmesį skiria švenčių atributams, paversdami juos pagrindiniu akcentu.
„Kalėdos tampa eglučių švente, o Velykos – kiaušinių diena. Kuriamos naujos lengendos esą tai pagoniškos tradicijos ir pan. Vis dėlto reikia priminti, kad Velykos yra kilusios iš baltarusiško žodžių junginio velykyj den (Didžioji diena) ir taip pat siejamos su žodžiu „vėlės“, mat mūsų protėviai šiuo laiku lankydavo artimųjų kapus, nunešdavo jiems maisto“, – pasakojo etnografė.
Ji siūlo Velykas švęsti iš anksto. Savaitė iki Velykų vadinama Didžiąja, ji prasideda Verbų sekmadienį. Tai Kristaus įžengimo į Jeruzalę diena. Tądien jis buvo pasitiktas mojuojant palmės šakelėmis ir giedant šlovinimo giesmes. „Lietuvoje palmių šakeles dažniausia atstoja kadagio šakelės, tačiau kiekviename regione jos dar būdavo papildomos karklais, tujomis, alyvomis ar kitais augalais, – pasakojo V.Šerpenskienė – Svarbiausias per Didžiąją savaitę yra vadinamasis tridienis – ketvirtadienis, penktadienis ir Velyknaktis. Mes įpratę švęsti Velykų rytą, sekmadienį, tačiau iš tiesų katalikams svarbesnė yra naktis iš šeštadienio į sekmadienį.“
Etnografė tikino, kad sureikšminti namų puošimo nereikėtų ir tam tikrai nebūtina stora piniginė. Namai per Velykas puošiami sužaliavusiomis medžių ir krūmų šakomis bei pirmosiomis pavasario gėlėmis, valgiai gausiai apkaišomi žalumynais. „Tai reiškia pabudimą, prisikėlimą – ne tik Kristaus, bet ir gamtos“, – aiškino ji.
Žaidimai
Žinoma, kiaušiniai yra būtinas atributas, nes, pasak V.Šerpenskienės, pagal tradiciją antrąją Velykų dieną vaikai eina kiaušiniauti. Pirmiausia aplankomi krikštatėviai, vėliau einama pas gimines, kaimynus. Kiaušiniauti gali ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Kiekvieną užėjusįjį būtina apdovanoti kiaušiniu, galima pavaišinti. Be margučių mušimo, populiarus yra jų ridenimas. Vaikai, baigę kiaušiniauti, pasidarydavo lovelį ir ridendavo kiaušinius. Tas, kurio kiaušinis kliudydavo kitą, jį pasiimdavo kaip laimėtą. Ridenti margučius ypač mėgo aukštaičiai. Žaidė šį žaidimą ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Kai kur laimėtojas būdavo tas, kurio kiaušinis nuriedėdavo toliausiai.
Dar vienas paprotys – lalavimas. Laluodavo tiktai jauni, nevedę vyrai. Jie eidavo į tuos namus, kur yra netekėjusių merginų, ir dainuodavo dainas apie vainikėlius, rūteles ir pan., girdavo jų grožį, linkėdavo greitai bei sėkmingai ištekėti. Merginos lalauninkus apdovanodavo margučiais, vaišindavo. Šiais laikais kaimuose taip pat daug kur yra išlikęs šis paprotys, bet lalautojai nelabai susiję su vedybomis – tiesiog kaimynai lanko vieni kitus, eidami iš trobos į trobą, ir visur yra vaišinami.
Antrąją Velykų dieną buvo populiarus ir laistymasis. Jaunimas stengdavosi anksti atsikelti ir aplaistyti tuos, kurie tebemiega. Kartais, ištraukę miegantį iš lovos, jį nunešdavo prie upelio ir įmerkdavo į vandenį. Trečiosios dienos užsiėmimas buvo supimasis. Daugelyje kaimų būdavo sūpuoklės, prie kurių rinkdavosi jaunimas. Vyrai supdavosi, kad javai augtų aukštesni, būtų geresnis derlius, o merginos – kad lengvai ir gerai ištekėtų. Mažiems vaikams sūpuokles įrengdavo ir kambaryje – jie supdavosi, kad būtų smagūs ir greiti. Jei nėra sūpuoklių, galima suptis ant užmestos ant trinkos lentos. Ketvirtąją, Ledų, dieną (trečiadienį) žmonės nieko nedirbdavo: tikėta, kad darbas gali prišaukti ledų krušą.
Oficialiai Velykų šventės baigiasi po savaitės – pirmasis sekmadienis po Velykų vadinamas Atvelykiu, arba Mažosiomis Velykomis, Velykėlėmis, Vaikų Velykomis. Tie krikštatėviai, kurie negalėjo pasveikinti savo krikštavaikių per tikrąsias Velykas, apdovanodavo juos dabar. Po ilgųjų švenčių prasideda metas, kai jau reikia kibti į pavasarinius darbus.
Namų valymas
Didžiajai pavasario šventei būdingas vienas iš seniausių papročių, išlikęs iki šių dienų, – namų atnaujinimas. Etnologas Jonas Vaiškūnas pasakojo, kad prieš šv. Velykas buvo atliekamas apeiginis namų apvalymas.
„Būdavo valomi ir vėdinami namai, krečiami kaminai, prausiamasi pirtyje, naikinami įvairūs kenkėjai. Iš šventovės atsineštu šventintu vandeniu buvo šlakstomi visi namiškiai, sodyba ir jos pastatai, gyvuliai, o likęs vanduo daug kur supilamas į šulinį, kad vanduo visada būtų švarus ir sveikas“, – pasakojo J.Vaiškūnas ir pridūrė, kad svarbu, jog prieš šv. Velykas būtų ne tik namai sutvarkyti, bet ir grąžintos skolos, susitaikyta su draugais bei artimaisiais.
Pasak etnologo, prieš visas didžiąsias metų šventes buvo paprotys atskirai pagerbti protėvių vėles. Prieš šv. Velykas tam skiriamas laikas buvo vadinamas Vėlių Velykomis. Pasak J.Vaiškūno, pagal lietuviškus papročius per šventes svarbu atsiminti ne tik esamus šeimos narius, bet ir tuos, kurių nebėra tarp gyvųjų. Todėl ir dabar svarbu prieš sėdant prie stalo padėti atskirą lėkštutę tiems, kurių nebėra.
Apeiginis valgymas – neatsiejama bet kurios šventės dalis, kuria džiaugiasi visi namiškiai. „Ant staltiese užtiesto stalo dedami iš vakaro paruošti valgiai: lėkštė kiaušinių, šaltiena, duona, druska, sviestas, sūris, tarkuoti krienai, keptas kumpis, karka arba kiaulės galva“, – vardijo J.Vaiškūnas.
Prie stalo pirmiausia visi turėtų susidaužti kiaušiniais, o stipriausią ir nesudužusį reikia palikti tradiciniam velykiniam žaidimui – margučių ridenimui.
Lijana Cibulskienė
