REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Tikrieji Kauno „Žalgirio“ gerbėjai labai gerai žino, kad legendinis klubas buvo įkurtas dar 1944 metais. Kuo puikiausiai prisimenamos ir skambiausios „Žalgirio“ pergalės tiek sovietmečiu, tiek Lietuvai jau atgavus nepriklausomybę. Bet yra faktų, kurie per daugiau kaip 70 klubo gyvavimo metų „pasiklydo“ sporto istorijos metraščiuose.

Tikrieji Kauno „Žalgirio“ gerbėjai labai gerai žino, kad legendinis klubas buvo įkurtas dar 1944 metais. Kuo puikiausiai prisimenamos ir skambiausios „Žalgirio“ pergalės tiek sovietmečiu, tiek Lietuvai jau atgavus nepriklausomybę. Bet yra faktų, kurie per daugiau kaip 70 klubo gyvavimo metų „pasiklydo“ sporto istorijos metraščiuose.

REKLAMA

Būtent šiuos faktus naujienų ir pramogų portalo tv3.lt skaitytojams priminė Lietuvos sporto istorijos tėvu dažnai įvardijamas 82 metų Algimantas Bertašius. Šį sezoną „Žalgiris“ pasiryžo sužinoti, kiek iš viso yra žaliai baltų klubo gerbėjų, todėl paskelbė Pasaulinį „Žalgirio“ fanų surašymą, kurį palaiko „Utenos alus“.

Kol „Žalgirio“ gerbėjai aktyviai dalyvauja surašyme (plačiau: www.zaliabalta.lt), tv3.lt kartu su A. Bertašiumi suskaičiavo, kiek Kauno „Žalgiriui“ atstovavo krepšininkų nuo pat klubo įsikūrimo laikų. Įdomių detalių apie legendinį „Žalgirį“ papasakojo ir Lietuvos sporto muziejaus direktorius Pranas Majauskas, kuris taip pat sudarė lietuvišką „svajonių komandos“ penketuką.

REKLAMA
REKLAMA

Sekant istorijos pėdsakais

Lietuvos sporto istorikas A. Bertašius išgirdęs klausimą apie tai, kiek „Žalgiryje“ žaidė krepšininkų per visą klubo istoriją nė kiek nepasimeta. Pašnekovas pasiima užrašus ir kruopščiai pradeda skaičiuoti.

REKLAMA

„Nuo 1944 m. iki 2007 m. „Žalgiryje“ žaidė 227 krepšininkai. Kitus reikia pridėti. Palaukite. Taip, įskaitant šių metų sudėtyje rungtyniaujančius žaidėjus, iš viso „Žalgirio“ marškinėlius yra vilkėję 289 krepšininkai“, - tikslumu pribloškia A. Bertašius. Istoriko užrašuose ne tik pliki skaičiai, bet ir pavardės, tačiau jų išvardyti šįkart nebandysime.

- Ką prisimenate iš pirmojo „Žalgirio“ sezono 1944 metais?

- Prabėgo tikrai daug laiko, bet tokių prisiminimų taip lengvai neištrinsi iš atminties. Noriu patikslinti vieną dalyką, 1944 m. „Žalgiris“ po savo sparnu nebuvo priglaudęs geriausių šalies krepšininkų, kaip kartais galima parašyta kokiame nors leidinyje.

REKLAMA
REKLAMA

Tuomet, kai frontas persirito per Lietuvą, jaunuoliai buvo itin aktyviai šaukiami į armiją. Todėl gabiausi krepšininkai išsibarstė po įvairias Sovietų Sąjungos komandas. „Žalgiriui“ taip pat liko tie, kas išvengė fronto ir vyresnių kursų studentai.

Pirmajame sezone „Žalgirio“ vyrai ketvirtfinalyje susitiko su trečia „Spartak‘o“ komanda ir laimėjo prieš varžovus rezultatu 60:13. Tačiau pusfinalyje mūsiškių laukė pagrindinė „Spartak“ sudėtis, kuriai pralaimėta 22:50. Kapitonas ir komandos treneris tuo metu buvo Mykolas Ziminskas. Tuo pralaimėjimu sezonas „Žalgiriui“ baigėsi.

- Kada pavyko iškovoti pirmuosius medalius?

- Pirmasis SSRS čempionato auksas iškovotas 1947-siais. Tiesa, medalius oficialiai laimėjo ne „Žalgiris“, o klubo draugijai priklausančio Kūno kultūros instituto krepšininkai. 1950-siais buvo įkurta „Žalgirio“ klubų rinktinė, kurioje žaidė geriausi visų aukštųjų mokyklų krepšininkai. Rezultatų ilgai laukti nereikėjo, nes jau 1951 m., Odesoje, „Žalgiris“ laimėjo antrąjį auksinį apdovanojimą. Žalgiriečiai pralaimėjo tik pirmąsias rungtynes Maskvos „Dinamo“ klubui, o vėliau šlavė varžovus vieną po kito. Finale rezultatu 53:32 nugalėta Josifo Stalino sūnaus suburta Karinių oro pajėgų komanda. Po metų, 1952-siais, abi komandos vėl susitiko finale. Šįkart teko žaisti papildomas rungtynes, kurios pralaimėtos rezultatu 39:43.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- 1953-1956 m. „Žalgiris“ ketverius metus iš eilės iškovojo SSRS čempionato bronzos medalius, bet po to sekė net 15 metų užsitęsęs pergalių badas. Kas nutiko?

- Taip, krizė tęsėsi net 15 metų. Po 1956-ųjų sezono, daug gerų krepšininkų išėjo iš komandos. Galiu pasakyti, kad chaosas tęsėsi iki tada, kai komandos vairą perėmė treneris Vytautas Bimba, kuris pradėjo burti jauną komandą ir išsprendė užsisenėjusias problemas. Jaunajai kartai prireikė laiko, bet kasmet rezultatai vis gerėjo, o 1971-siais ir 1973 metais „Žalgiris“ vėl iškovojo bronzos medalius.

- Kada „Žalgirio“ komandoje atsidūrė tokios dabar jau legendos, kaip Arvydas Sabonis, Valdemaras Chomičius, Sergejus Jovaiša ir kiti krepšininkai?

REKLAMA

- Galiu šiek tiek suklysti, bet pabandysiu išvardyti. 1979 m. prie komandos prisijungė Sergejus Jovaiša, Mindaugas Lekerauskas. Tiesa, tame sezone „Žalgiris“ balansavo ties iškritimo riba. Bet trenerio vairą paskutinę akimirką perėmė Stepas Butautas ir išgelbėjo klubą.

1980 metais „Žalgiriui“ vadovauti paskirtas Vladas Garastas. Tada „Žalgiryje“ jau žaidė Mindaugas Arlauskas, Valdemaras Chomičius, Raimundas Čivilis, Virginijus Jankauskas, Arūnas Lauritėnas, Vitoldas Masalskis.

1983 metų reguliarų SSRS čempionatą laimėjo „Žalgiris“, tačiau superfinale lietuviai pralaimėjo CSKA ekipai. Tada „Žalgiriui“ vadovavo Vladas Garastas, o klube jau žaidė Gintaras Krapikas, Arvydas Sabonis, Algirdas Brazys, Rimas Kurtinaitis. 1984 m. vėl laimėtas SSRS čempionato sidabras. Tokios pačios prabos medaliai iškovoti ir Europos taurėje.

REKLAMA

- Dukart laimėti sidabro medaliai buvo puiki įžanga į vėliau tris metus paeiliui iškovotus aukso medalius. Kokie prisiminimai iš tų laikų?

- Iš pradžių norėčiau pridurti, kad 1985 m. „Žalgiris“ kovojo Čempionų taurėje, kur Budapešte surengtame finale pralaimėjo Zagrebo „Cibonai“. Čempionų taurė tais laikais yra dabartinės Eurolygos atitikmuo.

O prisiminimai iš auksinio 1985-1987 laikotarpio – tik patys geriausi. Lietuviai tikrai turėjo kuo didžiuotis. „Žalgiris“ su Arvydu Saboniu priešakyje buvo sunkiai sustabdomas. Nepamirškime, kad 1986 m. „Žalgiris“ iškovojo ir tarpžemyninę W. Joneso taurę. Pamenu ir tai, kaip 1987-siais A. Sabonis demonstravo garsųjį „ančiuko“ judesį. Tada, kai „Žalgiris“ tapo čempionais.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Kokį rezultatyviausią žalgiriečio pasirodymą esate užfiksavęs?

- Rezultatyvumo chronologija buvo tokia, kad kažkuriose rungtynėse Algirdas Linkevičiaus pelnė 48 taškus. Pamenu, kad apie tai priminė vienas laikraštis. Ir tą padarė kaip tik prieš „Žalgirio“ rungtynes su „Dinamo“ ekipa. Šį faktą prieš rungtynes sužinojusi komanda, dvikovoje su „Dinamo“ kamuolius „siuntė“ daugiausia Arvydui Saboniui, kuris pelnė 53 taškus ir pagerino rekordą. Bet tai buvo dar ne pabaiga. 1995-ųjų metų kovo 31-ąją dieną tuo metu dar 25-erių metų Kauno „Žalgirio“ vidurio puolėjas Gintaras Einikis įsirašė savo pavardę į LKL rekordų knygą. „Centras“ į Kauno NECA komandos krepšį įmetė net 61 tašką, o tai padaryti jam prireikė vos 24 minučių. G. Einikis pataikė net 30 dvitaškių iš 34 (88 proc.), atkovojo 12 kamuolių, atliko 2 rezultatyvius perdavimus ir surinko net 68 naudingumo balus.

REKLAMA

- Kaip pasikeitė krepšinis palyginus dabar aikštėje matomą vaizdą su 1944 –siais?

- Akivaizdu, kad krepšinis tapo žymiai greitesnis. Anksčiau kamuolį galėdavai laikyti tiek laiko, kiek tik nori. Pamenu net situaciją, kai kažkuriose rungtynėse kamuolį gavę žaidėjai prisėdo aikštėje bent 15 minučių ir tada vėl pradėjo žaisti.

Tačiau pagrindinis akcentas išliko – iki šiol, kas daugiau įmeta, tas ir laimi. Anais laikais į mažesnį nei dabar krepšį niekas nedėdavo. Dėjimai, jei neklystu, net nebūtų buvę užskaitomi. Bet nereikia manyti, kad komandos anksčiau žaidė nerezultatyviai. Pavyzdžiui, 1948 m. liepos 19 d. vyko Tarybų Sąjungos profsąjungų taurės turnyras. „Žalgiris“ pirmose rungtynėse žaidė su „durpininkų“ komanda, kurią sutriuškino rezultatu 135:0. Šis triuškinamas rezultatas nepagerintas iki šiol ir vargu, ar šiuolaikiniame krepšinyje dar galėtume tikėtis net kažko panašaus.

REKLAMA

Kodėl „Žalgiryje“ nežaidė Šarūnas Marčiulionis?

Lietuvos sporto muziejaus direktorius Pranas Majauskas daugiausia papasakojo apie 1979 m. ir vėlesnį „Žalgirio“ egzistavimo periodą. „1979 m. „Žalgirio“ komandoje kilo nesutarimų. Krepšininkai buvo nepatenkinti treneriu Rakausku. Rezultatai atspindėjo vyravusią nuotaiką – aukščiausioje lygoje „Žalgiris“ užėmė paskutinę vietą ir turėjo kovoti dėl išlikimo papildomame turnyre. Prieš jį pasikeitė treneris ir „Žalgirio“ komanda sužaidė tarsi iš natų. Komanda laimėjo turnyrą bei grįžo į aukščiausiąją ligą“, - prisiminė P. Majauskas.

Po to itin sunkaus sezono „Žalgiris“ pribrendo pokyčiams, tad komanda pradėjo dairytis naujų talentų. „Pamenu, kad tuomet buvo atrinkti keli itin perspektyvūs krepšininkai: Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Valdemaras Chomičius, Gintaras Krapikas, Virginijus Jankauskas, Darius Laskys ir Ramūnas Butautas. Numatyta pakviesti juos į komandą. Kitą dieną treneris Stepas Butautas pranešė, kad Marčiulionį išleido į Vilnių. Šarūnas norėjo studijuoti žurnalistiką ir gyventi Vilniuje. Tad klubas negalėjo jo sulaikyti. Bet visi kiti liko su „Žalgiriu“. Maža to, komandą treniruoti tuomet sutiko Vladas Garastas, kuris puikiai pažinojo jaunuosius krepšininkus, todėl lengvai rado bendrą kalbą“, - pasakojo P. Majauskas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Paprašytas trumpai apibūdinti pagrindinių „Žalgirio“ krepšininkų charakterio bruožus, tv3.lt pašnekovas negalėjo užtikrinti, kad pavyks tą padaryti tik keliais žodžiais:

„Arvydas Sabonis išsiskyrė tuo, kad jis negailėdavo kamuolių komandos draugams. Buvo tas retas žaidėjas, kuris džiaugdavosi ne pats įmetęs, o sėkmingai perdavęs kamuolį. Be to jis visada šypsodavosi ir buvo itin nuoširdus. Sergejus Jovaiša buvo ramesnis, tikras diplomatas. Gintaras Krapikas buvo nepaprastai doras žmogus. Tiek gyvenime, tiek krepšinio aikštelėje. Rimas Kurtinaitis buvo nepaprastai darbštus ir veržlus krepšininkas. Jis visuomet rasdavo išeitį, turėjo puikią reakciją. Valdemaras Chomičius buvo tikras komandos kapitonas, padėties šeimininkas. Daug kam pasakydavo, ką daryti vienoje ar kitoje situacijoje. Mindaugas Arlauskas buvo kultūringas, išlaikytas žaidėjas. O svarbiausia, kad jie visi išliko žmonėmis.“

REKLAMA

Pokalbį su P. Majausku užbaigėme prašymu sudaryti geriausių Lietuvos krepšininkų per visą istoriją penketuką? Užduotis pašnekovui nepasirodė itin sunki.

„Arvydui Saboniui lygių nėra ir vargu, ar kada nors atsiras. Šarūno Marčiulionio duomenys irgi kalba apie save. Valdemaras Chomičius ir kaip kapitonas, ir kaip žaidėjas buvo fiziškai stiprus žaidėjas. Toliau Rimas Kurtinaitis – meistrų meistras. O penktuoju pasirinkčiau Sergejų Jovaišą – išlaikytą ir technišką krepšininką“, - trumpai savo pasirinkimą argumentavo Lietuvos sporto muziejaus direktorius.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų