Ne fantastiniame, o mūsų pasaulyje šaltojo karo grėsmės jau seniai praėjo, visi mokosi taikiai spręsti problemas, tačiau didžiųjų parduotuvių lentynos vis dar lūžta nuo įvairiausių žaislinių ginklų ir netgi konkrečių šautuvų prototipų, o tėvai juos uoliai perka ir dovanoja savo atžaloms.
Kokias grėsmes kelia netikri ginklai vaikų rankose, ar iš tiesų jie skatina smurtinį elgesį, iš kur atsiranda noras šaudyti „iš pagalio“ ar „iš piršto“, ar tai kelia pavojų nacionaliniam saugumui – apie tai ir daugiau kalbame su įvairių sričių specialistais ir tėvais.
Vėžliukai nindzės – karikatūrinis mailius
„Visa žaislų pramonė pirmiausiai orientuota į suaugusius, o ne į vaikus“, - teigia Valdorfo pedagogikos atstovė, darželio auklėtoja Rasa Driukienė. Tačiau, anot jos, net paprasčiausias pagalys dėl fantazijos vaiko rankose gali virsti pikčiausiu ginklu.
„Ginklas – kažkas, kuo žmogus, kaip ir kitu instrumentu ar prietaisu pratęsia savo galimybes. Toliau šauna, giliau smeigia. Vaikui ginklas sudaro iliuziją, kad šioje vietoje jis stiprus, greitas, gali gerai pataikyti, – aiškina R. Driukienė. – Tas pats ir kompiuteriniai žaidimai, susiję su smurtu ir ginklų naudojimu. Sako, kad vaikas lavina kariavimo, strategijos įgūdžius, bet iš tikrųjų priešingai. Jis tik susikuria iliuziją, kad esąs stiprus, greitas.“
Auklėtoja akcentuoja pirmąjį vaiko septynmetį, kur svarbu, kad vaikas pirmiausiai išmoktų naudoti savo kūną, nes tai didžiausias ginklas, net jei nori apsiginti nuo išorinės agresijos: „Jei žiūrėsime į fizinio kūno augimą, vystymosi tempus ir pasikeitimus – tai didžiausias šuolis žmogaus gyvenime. Pirmame septynmetyje padedami pagrindai sveiko kūno, kuris gali būti instrumentas ne tik judėjimui, bet ir mąstymui, jausmams.“
Anot jos, gerai save valdyti mokantis beginklis žmogus gali nuginkluoti net tą, kuris dėl ginklo jaučia pranašumą: „Jei žmogus turi nesveiką savęs vertinimą dėl daiktų, ar dėl ginklo, visa tai sukuria jausmą, kad jis vertingesnis už kitus, o tas jausmas pasąmonėje sukuria nepilnavertiškumo kompleksą, kad vis dėlto esu vertingas, jei turiu kažką, jei esu kažkoks. Tokio žmogaus savivertė daug žemesnė.“
Dar vienas akcentas, kurį pastebi R. Driukienė – pagaliukas ir šaudymas iš jo tam tikra prasme yra vyriškos kultūros dalis. „Tačiau tai nėra kovojimas. Berniukai žaidžia kovojimo žaidimus, imasi, naudoja savo fantaziją ir kūną. Berniukams tai tipiškas dalykas, nereikia drausti. Natūralų norą kovoti iškreipia filmai ir filmukai, kur kova demonstruojama ne žmogišku būdu, o su ginklais. Vėžliukai nindzės ir visa kita išvirsta į karikatūrinį mailių, kuris neturi nieko bendro nei su žaidimu, nei su savęs lavinimu“, - teigia Valdorfo pedagogikos atstovė.
Šaudymas gerai, bet tik iki „žudymo“
Jei žaislinis ginklas nėra pageidaujamas ugdant vaiką, tai kaip į tai reaguoja tėvai? Su kokiais sunkumais susiduria ir kaip juos sprendžia? Šešiamečio tėtis Darius tvirtina, kad jo šeimoje ginklai nedraudžiami, bet ir neskatinami.
„Žiūriu pakankamai atlaidžiai – tai berniukas. Iš genų visi esame medžiotojai, maisto namo parnešėjai. Uždrausti negalima, kol neperžengia sveiko proto ribos“, - teigia jis. Kur tos ribos? „Filmukai ir kompiuteriniai žaidimai su šaudymu nėra tabu, tačiau darome atranką pagal amžių, intensyvumą ir smurtą. Jei tai žudymas – tikriausiai „ne“. Jei kitos vertybės propaguojamos, tikriausiai „taip“, - aiškina Darius.
Tėtis atkreipė dėmesį, kad niekada nedovanojo sūnui brangaus žaislinio šautuvo: „Jei yra poreikis – kartu padarysime medinį kardą ar lanką. Patys buvome vaikai ir užaugome su Kapitonu Tenkešu ir Vinetu. Po kiekvieno tokio filmo būdavo banga kieme, kai vaikai šaudydavo iš lankų ir tai buvo natūralu.“
Kaip apsiginsime, jei būsime ginklofobai?
„Mes juk tikimės, kad priešui atėjus mūsų tautiečiai gintųsi. O jei tėvai buvo tiek ginklofobai, kad vaikams irgi įvarė ginklų baimę ir šie tik juos pamatę panikuoja? Ar pajėgtų apsiginti? Nuginkluoti?“, – klausia trijų vaikų mama Monika.
Ji teigė, kad uždrausti berniukams šaudyti yra nerealu – jei neturės ginklo, šaudys pirštu. „Berniukus užburia ginklai, nes ginklas – tai galia, – kalbėjo Monika. – Mano vyriausias sūnus „už savo pinigus“ prisiperka šautuvų. Prie progos primenu, kad netinka taikytis į žmones, nebent visi kartu žaidžia mūšį. Primenu, kad jei labai norisi šaudyti, geriausia pasidaryti taikinius. Ir tai suveikia.“
Mama pasakoja, kad leidžia vaikams gimtadieniuose dalyvauti „Nerf“ šaudymuose. Kodėl? „Nes ten mūšis netikras, niekas nemiršta iš tikrųjų. Nes nuėjęs į „bazę“ atgauni gyvastį, ko realiame gyvenime nėra. Nes tai žaidimas. Jei kas nors norėtų ką nors sušaudyt su pykčiu, įniršiu – tikrai sustabdyčiau. Tai turi ir likti žaidimu“, – įsitikinusi Monika.
Ginklas yra smurtas. Net ir žaislinis.
Aštuonmečio tėvas Andrius nemato prasmės mokyti vaiką žudyti. „Nenoriu, kad jis augtų galvodamas, kad tai normalu, sprendimas, žaidimas. Visada akcentuoju, kad kažkoks smurtas yra blogai, ginklas bet kokiu atveju yra smurtas. Net žaislinis“, - komentavo jis.
„Noriu, kad mano vaikas išmoktų vertinti, gerbti kitą žmogų, o ne šaudyti į jį net ir žaidimo tikslais. Tai vistiek yra programavimas, kažkokia įtaka. Jei jam tai atrodys normalu žaidžiant, po to klausimas, ar kils jam mintys, kad taip negalima padaryti su tikru šautuvu“, - tęsė Andrius.
Tėvas tikino, kad ginklas vaikui nėra būtinas – jam būtina išmokti bendrauti su kitais žmonėmis, džiaugtis gyvenimu: „Tie suaugusiųjų žaidimai vaikui nereikalingi. Yra daugybė kitų būdų, kaip vaikui išreikšti savo vidinį pasaulį be ginklo.“
Paklaustas, ar su tokiu požiūriu neatsidursime situacijoje, kai nebus kam su ginklu ginti šalies, Andrius patikino, kad tėvynės gynimo argumentas jo nežavi. „Vaiko auklėjimas būti su ginklu visiškai nesusijęs su tolimesne jo meile tėvynei. Galbūt jis užaugęs ir susiformavęs galėtų pats atsižvelgti į visus faktorius, grėsmes, kokias gali sukelti su tuo ginklu. Jei nuo vaikystės to nesuvoks, pasekmės gali būti liūdnos. Be to, ginti tėvynę galima ne tik ginklu“, - įsitikinęs tėvas.
Jis teigė, kad jo vaikui nusispjauti ant ginklų – jų nereikia: „Dabar vaikams kitos aktualijos – iPad‘ai, iPhone‘ai, planšetės ir kiti dalykai. Tai jau ne pokario karta, kuriai ginklai vis dar buvo svarbus atributas.“
Žaidžiantys su ginklais nebūtinai agresyvesni
Ar iš tiesų taikymasis žaisliniais šautuvais ir šaudymas stimuliuoja smurtinį elgesį? Ar tai gali vėliau neigiamai atsiliepti vaiko gyvenime?
„Tyrimai neatskleidžia tiesioginio ryšio tarp vaiko žaidimo ginklais ir jo agresyvaus elgesio. Kitaip tariant vaikai, dažnai žaidžiantys su ginklais, nebūtinai turi polinkį elgtis agresyviau nei jų bendraamžiai“, – teigia Vaikų linijos psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė.
Pasak jos, galvojant apie vaiko žaidimą su ginklais sunku atsiriboti nuo bendro visuomeninio konteksto: „Nors Lietuvoje tikri ginklai nėra lengvai prieinami ir mums retai tenka išgirsti apie konfliktus, kuomet naudojami ginklai, visgi mūsų visuomenėje yra gausu pykčio, agresijos, netolerancijos įvairiausiuose santykiuose – tiek tarp vaikų, tiek tarp suaugusiųjų. Tai reiškia, kad vaikai turi daug pavyzdžių, kaip galima su kitais žmonėmis elgtis piktai ir agresyviai, o mums, suaugusiems yra iššūkis, kaip mes galime juos mokinti draugiško, tolerantiško elgesio, pagrįsto pagarbiu ir lygiaverčiu požiūriu į kitą žmogų.“
Psichologė visgi pripažįsta, kad žaislinis ginklas turi labai apibrėžtą funkciją, nuo kurios nutolti vaikui neretai yra sudėtinga – vaikas, turėdamas šautuvą, šaudys „blogiukus“, o ne eis ieškoti draugų, statyti namų ar žaisti „šeimą“.
„Verta pagalvoti, kokią žinutę mes, suaugusieji, siunčiame vaikui dovanodami ginklus. Juk žaislai padeda vaiką ugdyti: jei norime, kad mokytųsi konstruoti – perkame konstruktorių, jei norime kad mokintųsi buityje reikalingų įgūdžių – perkame žaislinius buities daiktus. Kokią žinutę vaikai gauna, kai perkame jiems ginklus? Kad skatiname juos žaisti „smurtą“? – klausia J. S. Jasiulionė.
Ji siūlė pagalvoti, kad tokiu netiesioginiu skatinimu žaisti „smurtą“ prisidedame prie pakantumo agresijai ugdymo, nuostatos, kad agresyvus, smurtinis bendravimas gali būti tam tikrose situacijose tinkamas ir priimtinas.
„Tačiau vėlgi, jei patys suaugusieji demonstruoja tik pagarbaus elgesio pavyzdžius, mokina vaiką, kaip konstuktyviai ir pagarbiai spręsti bendravime kilusius sunkumus, tokiose situacijoje joks žaidimas ginklais neišmokins vaiko elgtis agresyviai – suaugusiųjų pavyzdys tikrai daug reikšmingesnis elgesio modelis“, - tikino Vaikų linijos psichologė.
Grėsmė nacionaliniam saugumui
Lietuvoje, kaip ir Europos sąjungoje vaikiškiems ginklams kažkokių ypatingų apribojimų nėra. Svarbiausia, kad jie savo chemine ir fizine sudėtimi nepakenktų vaikui. „Tačiau jie neabejotinai žaloja vaiko psichiką ir kelia grėsmę nacionaliniam saugumui“, - dar gilesnę įžvalgą pateikia viešosios įstaigos „Teisinės pagalbos centras“ direktorius, Mykolo Romerio universiteto docentas Gintautas Danišauskas.
Pasak jo, pavojus ateina iš didžiosios mūsų kaimynės – Rusijos. „Vaikai kaip ir jų tėvai žiūri rusiškas laidas, filmus, kur darbuojasi „specnazo“ pareigūnai. Vaikai su jais auga, mato save „specnazo“ vaidmenyje. Be abejo gauna ir Kinijoje pagamintų žaislinių Kalašnikovų, kitų ginklų. Įdomu, kad tuose filmuose banditai kalba su baltišku akcentu. Lengviau tokiais vėliau manipuliuoti. Gali atsirasti ir pas mus tokių žmonių su koloradinėmis arba Georgijaus juostelėmis“, - įspėja docentas.
Kodėl lazda lengvai tampa kardu ar šautuvu?
Tikriausiai tokių įžvalgų galima būtų pateikti ne vieną, tačiau tėvus glumina dar vienas įdomus fenomenas. Kodėl niekur realiai to ginklo ar jo pavyzdžio nematęs vaikas nei iš šio nei iš to ima šaudyti pagaliuku ar pirštu. Ar tai normalu, ar visgi vertėtų sunerimti?
„Mėgindami rasti atsakymą, iš kur vaikai „sužino“ apie ginklus, šaudymą ar kitus kovos būdus, C.G. Jungo psichologijoje kalbame apie kolektyvinę pasąmonę, kurią sudaro archetipai, kitaip tariant, pirminiai vaizdiniai“, - aiškina psichoterapeutė, C.G. Jung'o krypties psichoanalitikė Agnė Morkvėnaitė–Vasiliauskienė.
Anot jos, žmogus gimsta su tam tikra evoliuciškai apspręsta parengtimi – tam tikru būdu elgtis, jausti, mąstyti: „Kitaip tariant, paveldime ne tik fizinį kūną, bet ir psichines struktūras, susiformavusias evoliucijos eigoje kartojantis archetipiškoms situacijoms. Tai nereišia, kad elgiamės lygiai taip pat kaip protėviai, nes archetipų raiška priklauso ir nuo tradicijų, kultūros, patirties.“
Psichoterapeutė teigia, kad kova, konfrontacija, kariavimas yra vienas iš archetipiškų būdų nugalėti, įveikti, apvaldyti tiek išorines, tiek vidines priešiškas jėgas.
„Vaikai, kaip ir suaugę, susiduria su tipiškomis situacijomis, kai tenka konfrontuoti. Yra dalykų, kurie gąsdina, ką norisi užvaldyti, nugalėti, o priemonės tuomet atsiranda lyg savaime – lazda lengvai tampa kardu ar šautuvu, nors vaikas gali iš pradžių net nežinoti, kaip tai vadinasi. Simboline forma ginklo provaizdis egzistuoja psichikoje, vaikai tarsi sužvejoja jį iš kolektyvinės pasąmonės, kurioje sukaupta žmonijos patirtis“, – sako A. Morkvėnaitė–Vasiliauskienė.
