Milda Medžiokalnytė
Susidūrimas
Pagaliau žiema prisiminė savo pareigas ir vairuotojų budrumą ėmė bandyti plikledžiu. Todėl nė kiek nenustembu, kai staiga Šiaulių rajono ribose, netoli posūkio į Bijotės ežerą, prie automobilio atidarytu kapotu iš tolo rankomis ima mojuoti du tamsaus gymio vyriškiai, prašydami sustoti. Nelaimė bus atsitikusi, ne kitaip. Bet sustojusi įvertinu: „Čigonai.“
Vienas iš jų, prakalbęs švaria rusų kalba, pasisako esąs rumunas. Ir jo nelaimės draugas taip pat esąs rumunas, kaip ir tos dvi moterys su dviem vaikais, sėdinčios automobilyje. Ir ima svetimtautis guostis, kokia didelė nelaimė juos mūsų krašte ištikusi: automobilis sugedęs, bake degalų nebelikę, ir mūsiškų pinigų neturį, už kuriuos galėtų bent benzino nusipirkti, kad bent iki serviso nusigautų, bent jau eurų turėtų, bet ir tie pasibaigę. Todėl aš jiems labai padėčiau ir jie mane savo maldose užtariančiu žodžiu minėtų, kol gyvi būtų, jei aš sutikčiau jų turimą Rumunijos valiutą iškeisti į litus. Duotų jie man jos dvigubai ar net trigubai daugiau, nes jie esą turtingi, tik dabar į bėdą patekę žmonės.
„Ponia, gi esi važiuota. Iki pirmos keityklos nuvažiavusi tu ir pati labai uždirbsi, ir mums labai padėsi“, – gundė. „Nereikia man svetimų pinigų, juolab į bėdą papuolusių žmonių, – sakiau jiems. Geriau štai taip padarykime: turiu virvę, rišame automobilį ir tempiu jus į Šiaulius. O ten – ir keityklos, ir bankai.“ „Oi, ne, – netikėtai užprotestavo vyriškiai. – Jei nenori iškeisti mums pinigų, tai nors pirk žiedą. Gryno aukso. Matai?“ – ir šmūkšteli jį nuo tamsaus gymio piršto. Ir tada į atmintį grįžta jau girdėti panašūs nutikimai šiame kelyje... Be gailesčio nuriedu tolyn.
Anei dūdos, anei skripkos
O rytojaus dieną Šiaulių krašto policijos suvestinėse pasirodė informacija apie pareiškimus, gautus iš apgautų žmonių. Žmonės, pagailėję patekusiųjų į bėdą, o kiti gal ir susigundę galimybe užsidirbti keičiant valiutą, vos nuvykę į keityklą, suprato esą apmauti. Neteko ilgai džiaugtis ir aukso žiedais susigundžiusiesiems, nes jie pasirodė esą tik geltoni blizgučiai, net šalia aukso niekada negulėję.
Pakeitė padangą
Kelmiškis J.M. pasakojo ant aferistų kabliuko užkibęs netoli tos vietos, kur buvo vietinių vadinama „Meškos“ kavinė (ji sudegė), kai sustojo prie automobilio, prie kurio sielvartingai blaškėsi trys vyrai ir moteris. J.M. irgi pasirodė, jog jie – čigonai, bet šie sakėsi esą vengrai ir jau gana seniai vargstą šiame kelyje, nes prakiurusi padanga, o atsarginės neturį. O namuose tokia baisi nelaimė, laidotuvės… Sakė, jei ponas pagelbėtų, jei paskolintų atsarginę padangą, kol jie iki Kelmės nuvažiuotų, tai jie dosniai jam už tai atsilygintų. Štai masyvų aukso žiedą kaip užstatą palieką, kad negerų minčių ponas neturėtų. Jie greitai iki miesto nulėktų, kol kiaurą padangą nauja permontuotų, pinigų pasikeistų...
J.M. atsarginės padangos neturėjo, bet jis turėjo patiklią širdį. Tad numovė savo audinės ratą ir, atidavęs jį bėdon patekusiesiems, liko lūkuriuoti. Tik ilgai nesulaukęs grįžtančiųjų, ėmė suprasti, kad jį apmovė kaip paskutinį pienburnį. Arba, kaip jis pats sako, tarsi užhipnotizavo, nes šiandienos akimis žiūrint, kvailesnės situacijos nė nesugalvosi, bet jis ja kažkodėl patikėjo. Vėliau įsitikino, kad ir masyvus žiedas viso labo yra tik geltonai blizgąs niekutis. O kai į neva pradurtąją padangą šviežiomis akimis pažvelgęs, pamatęs, kad tai – tik kažkokie buvusios padangos draikalai. Ar jis dėl to kreipėsi į policiją?
„Ale, baik. Juk sarmata. Labiau neapsikvailinsi. Bet jie tikrai turi kažką tokio, kas žmogų tarsi užhipnotizuoja, o kai atsipeikėji, būna per vėlu. Juk aš tikrai mačiau ir kiaurą padangą, ir tikro aukso žiedą. Ir net neatėjo mintis pačiam juos iki tos Kelmės pavėžėti. Net nesusimąsčiau, kodėl jie visi į automobilį susėdo, jei tuoj grįžti ketina. Visi „kodėl“ atsirado vėliau, o iš pradžių elgiausi kaip besmegenis... Beveik panašiai, kaip gausybė žmonių, telefono „ragelyje“ išgirdę apie neva nelaimėn puolusį savo artimą, tikina tikrai girdėję jo balsą, o viena tytuvėniškė, atidavusi pinigus neva sūnui išpirkti, tik po gero pusvalandžio atsitokėjo, kad sūnaus nė neturinti. „Kažkodėl tai susiejau su žentu...“ – guodėsi ji.
Pirko drabužius
Tomis dienomis tamsaus gymio žmones ne tik keliuose „nelaimės“ ištikdavo. Šiaulių krašto gyvenvietėse pasirodė ir jų moterų, apsikrovusių įvairiausias ryšuliukais. Moterys vietos gyventojams guodėsi, kad jos atvykusios į garsų Šiaulių turgų, kur tikėjosi pelningos prekybos, bet atsitikę taip, kad prekių jos nepardavusios, tad dabar neturinčios pinigų grįžti namo į savo šalį, o su prekėmis prasidėsiančios kažkokios problemos. Ir meldė juodaakės, kad žmonės iš jų puikius drabužius pirktų, kuriuos jos pusvelčiui atiduodančios, nes joms svarbiausia esą kuo greičiau namo grįžti ir problemų neturėti. Traukė moterys iš savo ryšulių prekes: tikrai naujos ir patrauklios, su etiketėmis. Bet kai mūsiškės jų prisipirko ir namuose atidžiau apžiūrėjo, pamatė, jog tai – visiški skarmalai, kurių ne kiekvienas ir grindims plauti tiktų. Bet labai gražiai suvynioti.
Beje, Šiaurės Lietuvoje į tariamą nelaimę papuolusių „vengrų“, „rumunų“ ir net „indų“ pasirodo gana dažnai. Dažnai apie juos ir pareigūnai, pasikvietę žiniasklaidą, perspėja gyventojus. Bet šie vis tiek kartais užkimba ant jų kabliuko.
