REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
0
TV3

„Norėčiau fotografuoti Davidą Bowie“, - pusiau juokais, pusiau rimtai rėžia Amsterdame gyvenanti lietuvių kilmės fotografė 29 metų Maria Cavali. Galbūt ir muzikos žvaigždė sulauks savo eilės, o kol kas skirtingų spalvų akių žmonių savo išskirtinei fotosesijai ji daugiausiai randa mūsų šalies minioje.

Heterochromija – taip vadinasi ypatybė, kai nevienoda vienos arba abiejų žmogaus akių rainelės spalva. „Tokių žmonių paprastai gali sutikti tik tris iš milijono, o man pasisekė – per gana trumpą laiką Lietuvoje radau jau 16, – džiaugėsi M. Cavali. – Pradėjau jų ieškoti ir fotografuoti prieš pusę metų. Sako, kad žmonės skirtingų spalvų akimis yra laumių vaikai. Man tai – graži mistinė idėja. Tie žmonės atrodo tokie ypatingi.“

Savaitės viduryje fotografė studijoje įamžino šešis tokius „laumių vaikus“. „Tai gali būti viso gyvenimo projektas. Man miela ir smagu. Tiesiog gražu. Stengiuosi puoselėti asmeninius projektus“, - Balsas.lt tikino ji ir neslėpė, kad iš surinktų darbų ketina surengti parodą ne tik Amsterdame, bet ir Niujorke.

REKLAMA
REKLAMA

„Manau parodai užteks 6-8 nuotraukų. Norėčiau erdvesnės vietos, kur galėčiau didesnes nuotraukas eksponuoti. Taip įspūdingiau ir efektyviau, – tvirtino M. Cavali ir prasitarė, kad su šios temos parodomis ar fotoportretų serijomis kol kas neteko susidurti. – Nežinau, tikriausiai esu pirmoji.“

REKLAMA

– Žmonės skirtingų spalvų akimis – gana retas reiškinys. Ar visi patiki, kad tokių yra? - paklausiau M. Cavali.

– Buvau nustebus, bet daug kas netiki, kad būna žmonių skirtingų spalvų akimis. Jie teiraujasi, gal aš čia su „fotošopu“ padariau? Kiti irgi sako, gi „paspalvink“ nuotraukoje akis, kiti nežinos. Arba – nueik į parduotuvę ir nupirk lęšius skirtingų spalvų savo modeliams. Bet čia kalba eina apie žmonių asmenybes – jie kažkuo kitokie, ypatingi, kažką įdomaus daro.

– Kaip galvojate, kodėl Lietuvoje žmonių skirtingų spalvų akimis suradote daugiausiai?

– Man pasisekė. Pati galvoju, kodėl Lietuvoje jų tiek daug? Galbūt kad jų protėviai išvengė to viduramžių raganių laužo?

REKLAMA
REKLAMA

– Ar teko anksčiau sutikti žmonių skirtingų spalvų akimis?

– Teko. Norėjau surasti, bet neradau. Mokykloje buvo vienas vaikinukas. Vitalijus ar Vitalikas iš 4c klasės. Nežinojau, kad D. Bowie turi skirtingų spalvų akis. Maniau, kad tai šou dalis. Mane labiausiai domina įgimta ši ypatybė. Visi turi savas tokių skirtingų spalvų istorijas.

– Ar jūsų per fotosesijas sutikti heterochromijos pažymėti žmonės dėl to jaučiasi išskirtiniai?

– Jie yra išskirtiniai, bet ar jaučiasi? Gal ne. Kai kurie kompleksuoja dėl tokių akių. Sakau, tu ką, juokauji? Vienas vaikinas iš Amsterdamo rodė nuotraukas, jos buvo visos juodai baltos. Jis visuomet galvojo, kad dėl šios ypatybės yra kažkos ne toks. Kokios būna akys? Žydra ir ruda, kartais būna tik pusė akies kitos spalvos. Nebuvo nė karto, kad pamačiusi pagalvočiau: „Atrodo keistai“. Tikrai negąsdina ir nėra nepatrauklu. Įdomiau atrodo. Prie tam tikros šviesos vėl kitaip atrodo. Jiems patiems gal smagu jaustis kažkuo ypatingais. Žinoma, kai pranešiau apie fotosesija, prasiveržė lietuviškas įtarumas – kodėl, kaip čia? Kai kažką gauni dykai, nelabai vertini gal? O pati fotosesija buvo įtempta – apie du mėnesius derinau su dalyviais, stiliste, visažiste.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

– Ar reikia paruošti žmones fotografavimui?

– Vieni atsipalaidavę, stovėję prieš objektyvą. Su viena mergina per 15 minučių „susisukau“, o kiti – labiau susikaustę. Atsigeriame kavos, pasikalbame, susipažįstame ir pats fotografavimas trunka 10 minučių. O kai tenka susipažinti per fotografavimą, laiko užima daugiau. Man patinka bendravimas per fotografiją. Mano mylimiausi žmonės tie, kurie sako, kad yra nefotogeniški. Po fotosesijos paprastai jų nuomonė pasikeičia. Nėra nefotogeniškų žmonių, tokie gali būti tik vaiduokliai.

– Kokia jūsų istorija – kaip fotografija atėjo į jūsų gyvenimą?

– Visąlaik mylėjau fotografiją. Turėjau juostinį fotoaparatą, dar dabar išlaikiau dvi spintas albumų. Baigiau mokslus, kurių nė vieno diplomo gyvenime nereikėjo. Dirbau Amsterdame, Prancūzijoje, Kanadoje, Dubajuje. Galiausiai prieš trejus metus grįžau į Amsterdamą ir nusprendžiau kad esu fotografė. Grynai tuo užsiimu tik pastaruosius metus, o šiaip teko ir muziejuje, ir parduotuvėje uždarbiauti.

REKLAMA

– Nuo ko pradėjote kaip fotografė? – Pradėjau nuo antikvarinių baldų fotografavimo Niujorko kompanijai. Visi sako, kiek čia tų fotografų? Nėra jų daug. Daug yra tik fotografuojančių žmonių. Visi gali fotografuoti. Net mano diedukas, nieko nesuprantantis apie techniką, fotografuoja paprastu telefonu.

Fotografuoju daug antikvarinių daiktų, baldų, interjerų, bet žmonės ir jų portretai man patys mylimiausi. Čia matosi visa jų istorija, siela iš akių šviečia. Visą laiką dirbu fotografe. Net darant valgyti vieną seriją pavadinau „iKitchen“, nes fotografavau su „iPhone“. Pavyzdžiui, įpili aliejaus ir ten pasirodo ar galva, ar koks veršiukas.

REKLAMA

– Su kokiais projektais dirbate šiuo metu?

– Dirbu prie įvairių projektų – šiuo metu darau apie žmonių baimes. Vizualizuoju. Viena moteris bijo ryklių, kad ir kur būtų vanduo, jai kyla baimė. Tai ir padariau su skėčiu, balos ir matosi ryklio pelekas. Lapkritį bus ta socialinės fotografijos paroda Italijoje. Turiu papildomų veiklų.

Gyvenime pakeliavau, kalbų išmokau, gyvenimo mokyklą praėjau, man tai padeda su žmonėmis bendrauti. Man pats gražiausias momentas, kai apie save kaip ne apie fotogenišką galvojantis žmogus ima staiga ir atsiveria. Šioje veikloje kaifuoju ir nieko kito nenorėčiau daryti gyvenime. Dabar visiškai palaiminta jaučiuosi, nes išmokau iš to uždirbti. Neturiu ko skųstis. Visiems to linkėčiau. Niekada nebūna tas kelias lengvas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

– Maria Cavali – jūsų pseudonimas?

– Pusę metų atlikau praktiką ir italų kompanija niekaip negalėjo ištarti mano pavardės - Kavaliauskaitė. Jie mane taip pavadino Maria Cavali ir prigijo.Taip dabar labiau žmonės mane ir pažįsta. Ir mama sako: „Cavali, tu mano Cavali“. Man nelabai yra skirtumo. Tiesiog prigijo. Nenoriu išsižadėti lietuvybės. Tiesiog trejus metus gyvenu Amsterdame ir ten mano derlinga žemė.

– Jaučiatės labiau pasaulio pilietė?

– Pasaulis taip susitraukė, tiek keliavau ir gyvenau svetur. Draugų visur turiu. Technnologijos taip pat leidžia net fotosesijas suderinti per „Facebook“.

– Grįžtat kartais į Lietuvą. Kas čia jums labiausiai „krenta į akis“? – Labiausiai „kerta“ susisluoksniavimas Lietuvoje. Gaila ir nepriimtina. Pagal pinigų kiekį ar poziciją. Šiaip Vakarų Europoje jei žmonės daugiau turi, nebūtinai švaistosi. Amsterdame visi važinėja dviračiais – ar ten būtų bankininkas, ar studentas. Ir nėra VIP stotelės. Arba su tomis mašinomis: kas geresnę turi – aplenkia, „nukerta“. Buvau tai pamiršus, nes tai neegzistuoja ten, kur gyvenu. Įstrigo ir vyrų požiūris į moteris – jei bare nuperka gėrimą, tai panašu, kad tikisi ir tave nusipirkti. Man pagarbos moteriai trūksta. Tas elgesys įdomus: privažiuoja, langą nuleidžia... Jei nori pakalbėti, tai išlipk ir pakalbėk. Atpratau nuo to. Gal šie du dalykai.

REKLAMA

FOTOSESIJOS DALYVIŲ KOMENTARAI

Irena: dažnas klausia, ar aš ne ragana

„Buvo smagu, nes ne kiekvieną dieną tenka tai daryti. Matyt mintys materializuojasi, nes kaip tik norėjau, kad kažkas tokio nutiktų. Pasitaikė puiki proga. Maniau, kad skirtingos akys – privalumas. Kai pasakė, kad nori nufotografuoti, buvo labai įdomu ir malonu.

Mano akys nėra gana ryškios – viena šviesiai mėlyna, kita – šviesiai ruda. Kai „uždedu“ daugiau makiažo, nelabai ir matosi, tačiau saulės šviesoje – gana ryškiai.

Mano skirtingų spalvų akių istorija: kai mama laukėsi, jos dėstytoja buvo skirtingų spalvų akių. Jai buvo taip gražu – gimė dukra tokia.

Visąlaik visiems kelia nuostabą. Vieniems gražu, kiti sako, kad pirmą kartą mato. Dar klausia, ar su abiem akimis matau vienodas spalvas. Dar klausia, ar aš ne ragana. Matosi nuostaba veide. Pašmaikštauja kiti – džiaukis, kad dabar gyveni, nes viduramžiais būtum jau sudeginta.

REKLAMA

Per fotosesiją buvo keista, kad tiek daug žmonių. Domėjausi, iš kur tai atsiranda. Makedoniečių akys buvo tokios. Manau, kad tai – išskirtinumas ir likime tam tikrą pėdsaką palieka. Kiekvieną dieną neatsibundu ir negalvoju apie tai, bet kai tokia tema prasideda, tai pasidžiaugiu.“

Justinas: mano atveju Černobylis kaltas

„Ilgą laiką laukiau tokio pasiūlymo. Vis naršydavau internete ir žiūrėjau, ar kažkas jau fotografavo ir darė parodą su žmonėmis, kurių akys skirtingų spalvų. Niekada nesu matęs. Pasidomėjau, kad jei žmogus prieš maždaug 500-1000 metų gimė musulmonų šalyje skirtingų spalvų akimis, jis buvo laikomas šventuoju.

Labai malonu, kad lietuvė sugalvojo tokį dalyką. Po tos parodos teks pakeliauti ir po kitas šalis. Tai –nekasdieniškas dalykas. Žinau, kad Baltijos šalyse ir Lietuvoje gana daug žmonių skirtingomis akių spalvomis. Nežinau, kas tai nulėmė – klimatas, o gal ir Černobylio atominės elektrinės sprogimas?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Mano viena akis tamsiai mėlyna, kita – šviesiai ruda su nedaug mėlynos. Žiemą tas pigmentas dingsta, vasarą kaip tik paryškėja. Kai buvau mažas, galvojau, kad čia nuo saulės, bet vėliau pradėjau skaityti įvairias knygas ir supratau, kaip viskas yra.

Dažniausiai klausimų nesulaukiu, bet akių kontaktas būna didesnis. Dirbu rinkodaroje, susitikimuose prikausto akis – mėgina išsiaiškinti, ar linzės, ar dar kas. Moterims ir merginoms įdomiau, vyrai praleidžia pro akis.

Esu su tuo susigyvenęs, nekreipiu dėmesio. Kai pradedu svarstyti, kiek tai turi įtakos mano gyvenime, manau, kad tai lėmė kažkiek. Verslo susitikimuose dažniausiai galvoja, kad esi kūrybingas žmogus, kažkas yra, gal pasąmonėje tai pasvarsto.

REKLAMA

Galvoju, kad mano atveju Černobylis kaltas. Mano kūne yra net šeši pakitimai. Vidaus organai – kitos formos, bet atlieka savo funkciją daug geriau, dantys turėtų ilgai laikyti ir neiškristi, nes yra „trigubi“.

Ieva: nepatogiai dėl to niekada nesijaučiau

„Kvietimas fotografuotis šioje fotosesijoje buvo malonus siurprizas. Kaip tik dieną prieš buvau pagalvojusi, kad seniai neturėjau fotosesijos ir štai – kvietimas sudalyvauti tokioje neįprastoje fotosesijoje buvo tarsi mano noro išsipildymas. Labai patiko – netikėta ir tikrai įdomi idėja.

Mano akys margos. Kairė – mėlyna su šiek tiek rudos spalvos užuominomis, o dešinė akis tarsi padalyta į dvi dalis: viena pusė mėlyna, kita – ruda. Su tokiomis akimis gimiau, nors niekas iš mano giminės rudų akių neturėjo. Galbūt proseneliai ar proproseneliai...

REKLAMA

Išskirtinė? Ko gero ne, nors kiekvienas žmogus yra kažkuo unikalus ir išskirtinis. Galbūt tais momentais, kai žmonės pirmą kartą pamatę mano akis nustemba ir ima klausinėti apie jas, tuomet pasijaučiu šiek tiek išskirtinė, nes tikrai būnu pamiršusi ir negalvoju apie savo akių spalvą. O žmonių nuostaba, jų reakcija priverčia prisiminti apie jų išskirtinumą. Nepatogiai dėl to niekada nesijaučiau.

Aplinkinių reakcija dažniausiai būna pozityvi, didelė nuostaba, susidomėjimas. Neigiamo pojūčio dėl to tikrai neturėjau. Kai žmonės pastebi akių skirtingą spalvą, tiesiog leidžiu jiems kelias sekundes pasižiūrėti, pasistebėti ir tiek.“

 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų