V. Uspaskich: „V. Landsbergio–D. Grybauskaites sindikato pamokos iš Lietuvos Vakarų viščiukams“
Pabandžiau vakar įvertinti prezidentės Dalios Grybauskaitės metinį pranešimą, kaip pirmą kartą atvažiavęs į Lietuvą žmogus ir pirmą kartą matantis šalies vadovės pristatymą. Galima būtų apibūdinti vienu žodžiu — Super, ir pridurti — kaip jums, Lietuva, pasisekė su prezidentu. Bet kai sužinojau, kad tai — jau penktasis pranešimas ir vis apie tą patį, o darbai skiriasi su pranešimais, tada pagalvojau, kaip gi jums, Lietuva, nepasisekė su prezidentu, bet tai — kito straipsnio tema.
Valstybės saugumo departamentas visiškai viešai pareiškė, kad užsienio žvalgybos tarnybos, be vidaus politinių procesų, stebi ir politinių lyderių asmenines savybes. Iškart pagalvojau: „Nagi, labai įdomu, kokius „vaizdelius“ jie mato? Ir kokias išvadas tie vaizdeliai leidžia daryti?“
Vaizdelis, vertas pirmos nominacijos. Tai — Lietuvos prezidentės užsienio politikos „strateginis mąstymas“, aišku, kabutėse. Vieną dieną prezidentė, mojuodama kumšteliu, grasina „iššauti“ Rytų pusėn, o jau praėjus vos savaitei, visą strategiją persuka 180 laipsnių kampu ir pradeda kritikuoti net ES siūlomas ekonomines sankcijas Rusijai. Nesunku buvo pastebėti, kad šita kritika atsirado iškart po susitikimo su JAV viceprezidentu Joe Bidenu. Šį aukšto rango pareigūną į Lietuvą lydėjusi žurnalistė Ali Weinberg citavo jo poziciją „JAV, NATO, ES pasirūpins jumis, bet palikite tą rūpestį mums ir nesikiškite, kad dar labiau neblogintumėte situacijos“. O jeigu šį pasakymą išverstume į ūkišką paprastų žmonių kalbą, tai JAV viceprezidentas atskrido į Lietuvą tam, kad pasakytų mūsų prezidentei: „Moteriške, susimildama patylėkite ir nekiškite savo trigrašio ten, kur nieko neišmanote.“
Gaila, kad Prezidentė savo partinėje mokyklėlėje studijavo Lenino raštus, bet nepavartė, pavyzdžiui, Sun Zi karo meno vadovėlio. Ten parašyta aiškiai: „Valstybės vadas yra tarsi kaištis vežime. Jei jis tvirtai laikosi ašyje, valstybė visada bus stipri. Jei jis suskyla, valstybė visada bus silpna.“ Liūdna, bet mūsų valstybės kaištis gerokai įskilęs. Vežimas turbūt nepavežė tokio didelio asmeninių ambicijų ir puikybės krūvio... Gerai dar, kad JAV viceprezidentas pasirodė ne toks išpuikęs ir atskrido padėti mūsų pirmajai poniai susigaudyti užsienio politikoje, t. y. paremontuoti mūsų valstybės vežimo kaištį.
Vaizdelis kitai nominacijai. Tai konservatorių patriarcho Vytauto Landsbergio spalvingas nėrimas į tarptautinius vandenis. Profesorius vieną gražią dieną ima ir viešai pareiškia, kad „JAV prezidentas nėra visiškas viščiukas“. Lengviau atsidusau, kad Barakas Obama šį kartą įtiko profesoriui. O kas bus, jei kada nors neįtiks? Bus išvadintas viščiuku? Ar dar geriau — tuo vardu, kuriuo vadinamas viščiukas, kai jis užauga?
Kaip sakoma, viena bėda nevaikšto. O konservatorių partijoje vienas profesorius irgi nevaikšto. Šalia jo atsiranda kitas profesorius, šiuo atveju — Kęstutis Masiulis. Pastarasis pareiškė, kad Europos šalys labai myli pinigus ir už juos gali parduoti bet ką, netgi Krymą. Taip ir norisi paklausti: „O jūs, pone Masiuli, pinigų nemylite? Ar jūsų riebus atlyginimas ne iš tų pačių ES pinigų?“ Juk ne paslaptis, kad Lietuvos ekonomika vegetuoja tik ES pagalbos dėka, nes 20 proc. valstybės biudžeto formuojama iš ES pinigų. Tai gal, p. Masiuli, nebeimkite daugiau to nešvaraus atlyginimo iš tų pinigų, kurie neatitinka jūsų vertybių.
Neįtinka p. Masiuliui ne tik ES. Neįtinka net JAV, kuri šiuo metu yra didžiausias Lietuvos saugumo garantas. Profesorius, ilgai nelaukęs, tėškė dar vieną žinią, kad „Amerika turbūt neįvykdys savo pažadų ir apgaus mus, kaip kažkada apgavo indėnus“. Visada turėjau gerą humoro jausmą, bet čia jau tapo nebejuokinga. Kokią žinią Masiulis pasiuntė visam pasauliui, taip pat ir užsienio žvalgybos tarnyboms? Kad NATO šalių sąjunga yra nestabili, silpna ir apskritai sudaigstyta papelijusiais siūlais, kaip ta megzta beretė? Už tokią žinią Rusijos prezidentas turėtų nulenkti prieš Masiulį galvą. Čia noriu perspėti tautiečius: jeigu kartais Lietuvos padangėje pamatysite Rusijos prezidento lėktuvą, negalvokite, kad prasidėjo karas. Ir nepulkite slėptis šieno kupetose. Čia tiesiog pas Masiulį atskrido Rusijos prezidentas padėkoti už nuoširdų jo idėjų palaikymą.
Žodžiu, konservatoriai savo purvo pylimą sėkmingai perorientavo iš Rytų į Vakarus. Na žinoma, reikia ieškoti naujų rinkų savo reikšmingumui parodyti. Ir tik konservatorių ir prezidentės dėka, pasauliui galime prisistatyti, kaip patys „kiečiausi“ — net viename straipsnyje po susitikimo Hagoje dėl pasaulio branduolinio saugumo žurnalistas parašė: „Nežiūrint į mūsų prezidentės užimtumą, ji surado laiko susitikti ir su JAV prezidentu B. Obama.“ Ne Obama surado laiko, o mūsų prezidentė — na tikrai, „viščiukas“ iš JAV gali ir palaukti. Nesvarbu, kad žmonės gyvena skurde, o valstybė skolose, kad neturime nei pinigų, nei gamtinių išteklių, nei stiprios armijos. Bet vis tiek esame „kiečiausi“. Nes kas gi kitas, jei ne mes, gali pamokyti visas didžiąsias pasaulio valstybes, kas ir kaip turi elgtis?
Vis pagalvoju, kažin kodėl tas per kraštus besiliejantis konservatorių ir prezidentūros jungtinis protas nebuvo išnaudotas, pavyzdžiui, padidinant žmonių pensijas? Tuo metu šalys, kurių lyderiai taip niekšingai myli pinigus ar net yra potencialūs viščiukai, gyvena socialiniame ir ekonominiame klestėjime?
Atsakymas paprastas — Vakarų šalių lyderiai bet kokioje, net ir grėsmingoje šaliai situacijoje, visų pirma, mato ne savo karūną ir reitingus. Jie mato Žmogų, už kurį yra atsakingi. Ir tame yra jų, o kartu ir visos tautos, stiprybė. O mes su savo „karma“, t. y. nestabiliais ir destruktyviais veiksmais garsėjančia prezidente bei nusišnekančiais profesoriais daug pasirinkimų neturime. Bet krašto apsaugos stiprinimas ir pasitikėjimas tvirta NATO partnerystė, manau, suteiks Lietuvai nemažai galių.
Seimo narys, Darbo partijos garbės pirmininkas Viktoras Uspaskich
