Jolita Žurauskienė
Zita ir Algimantas Dubrickai nusprendė ūkininkauti ne tik iš pašaukimo, bet ir dėl susiklosčiusių aplinkybių. Turėdami pakankamai teorinių ir praktinių žinių, pieno ūkio savininkai ėmė plėtoti ir mėsinę galvijininkystę.
Pasak A.Dubricko, jauniems ūkininkams įkurti didelį ūkį yra sunku. Tam reikalingos didelės investicijos.
Pritaikė žinias
Sutuoktiniai, baigę Lietuvos veterinarijos akademiją ir įgiję patirties dirbdami kolūkyje, ūkininkauti ėmėsi 1990 m.
„Pradžioje dvejojome, nežinojome kuriuo keliu pasukti. Auginome žąsis, arklius. Vėliau ėmėme plėtoti pačią paklausiausią žemės ūkio sritį – pieno ūkį“, – prisiminimais dalijosi ūkininkas. Pasak A.Dubricko, modernizavę ūkį jie laikė 26 karves. Sutuoktiniai pirmieji Ukmergės rajone įsigijo naują modernią melžimo įrangą. Tais pačiais metais sutuoktiniai padidino bandą iki 44 karvių.
„Tuo metu sklandė kalbos, kad ūkininkai, laikydami 10 karvių, nepragyvens, o įsigiję 50 gyvens kaip inkstai taukuose. Nors padidinome bandą iki 50 gyvulių, tačiau labai gero gyvenimo nesulaukėme“, – kalbėjo pieno ūkio savininkas. A.Dubrickas pridūrė, kad pasiryžimas plėsti specializuotą pieno ūkį greitai užgeso. Melžiamų karvių bandos jie nedidino, nes pradėjo domėtis mėsiniais galvijais. „Ūkyje auginome tik žolinius pašarus, nes grūdų nusipirkdavome po 250–300 Lt už toną. Pabrangus grūdams, patys pradėjome auginti grūdines kultūras“, – pasakojo ūkininkas.
Pasirinko mėsinius galvijus
Nusprendęs auginti mėsinius galvijus, A.Dubrickas pasirinko grynaveislius limuzinus. Jų ūkyje yra daugiau nei šimtas. Ūkininkas pasakojo, kad limuzinai – vėlai bręstantys mėsiniai galvijai, vertinami dėl geros kokybės mėsos. Pasak specialistų, net užaugę iki 1 tonos svorio, jie kaupia labai mažai arba visiškai nekaupia riebalų. Pašarams šios veislės galvijai nereiklūs: ėda visas žoles. Koncentratų ūkininkas dažniausiai duoda tik veršeliams ir buliams. Žiemą telyčioms ir karvėms pakanka šiaudų, gero siloso arba šienainio, o vasarą – ganyklų žolės. „Žolę pašarams į ritinius pradedame vynioti gegužės pabaigoje, kol ji dar nesustabarėjusi ir nežydi.
Per vasarą susukame 1 600 ritinių žolės, 1 000 ritinių šieno ir 1 500 ritinių šiaudų“, – sakė ūkininkas. Kalbėdamas apie pašarus, A.Dubrickas pabrėžė, kad šėrimo racionus jie sudaro patys. „Kviečiant į ūkį konsultantus, sudarinėjant racionus ir perkant įvairių priedų, tenka pakloti nemenką pinigų sumą. Žinoma, tada padidėja pieno primilžiai, tačiau padidėja ir šėrimo išlaidos. Viską suskaičiavus paaiškėja, kad kišenėje lieka tie patys pinigai“, – atviravo pašnekovas. Limuzinai nereiklūs ne tik pašarams, bet ir laikymo sąlygoms. Šios veislės gyvuliai yra atsparesni ir ligoms.
Ūkininkauti nelengva
A.Dubrickas pabrėžė, kad sunku pradėti ūkininkauti „nuo nulio“. „Pastaruoju metu ypač sunku jauniesiems ūkininkams. Norint įkurti ūkį, reikia turėti žemės, savų lėšų, mokėti pasinaudoti valstybės parama. Mažai žemės turintys ūkininkai pasmerkti skurdui“, – sakė Veprių rajono ūkininkas. Pasak A.Dubricko, didžiausia ūkininkų problema – pagalbininkų trūkumas. Pastaraisiais metais kaimuose sunku rasti ūkio darbininkų. Pagalbininkai dažniausiai klausia, ne kokį darbą reikės atlikti, bet kiek bus mokama už darbą. „Šiandien perspektyvūs tik stambūs ūkiai, kuriuose dirba šeimos nariai. Mes užauginome keturis vaikus, tačiau kol kas ūkininkauti nesiryžta nė vienas.
Tikimės, kad ateityje kuris nors perims mūsų darbus. Ūkininkaujant įgyjama ir patirties. Tačiau svarbiausia – mylėti gyvulius“, – pridūrė ūkininkas. Zita ir Algimantas Dubrickai ūkyje lankosi kelis kartus per dieną. „Gyvulininkystė – sunkus verslas. Atokvėpio nėra – kiekvieną dieną prižiūrime gyvulius, stebime jų sveikatą, vasarą ruošiame pašarus. Susirgus gyvuliams, stengiamės jiems pagelbėti, jei ko nors nepavyksta padaryti patiems, kviečiame veterinarijos gydytoją. Ūkyje dirba geri darbininkai, išmanantys savo darbą. Jie mus išleidžia ir pailsėti, ir atostogauti“, – pasakojo Zita.
Kainos nedidelės
Pasak pašnekovo, ūkininkai, auginantys mėsinius galvijus, greitai pelno negauna. „Gyvulius šeriame, o parduodame tik po dvejų metų. Jautienos paklausa didėja, tačiau perdirbėjai už mėsinius galvijus moka mažokai. Šiais metais supirkimo kainos sumažėjo, už kilogramą skerdenos moka 10 Lt“, – pasakojo A.Dubrickas. Išaugintą produkciją Veprių kaimo ūkininkas be tarpininkų parduoda UAB „Utenos mėsa“. A.Dubrickas, Mėsinių galvijų augintojų asociacijos narys, sakė, kad užsieniečiams mėsos neparduoda, nes pastarieji siūlo nedideles supirkimo kainas. Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyrius vedėjas, tyrėjas Albertas Gapšys teigė, kad Lietuvos mėsinių galvijų augintojai eksportuoja nedaug mėsinių galvijų mėsos todėl, kad užsienis mūsų šalies ūkininkais dar nepasitiki. Supirkėjai veršelius veža į kitas Europos šalis.
Tačiau Belgija ar kita šalis tampa tarpine stotele, kurioje veršeliai atšeriami pieno produktais, o vėliau pelningai parduodami. Pasak Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjo, kartais ūkininkai kaltinami, kad jie neieško užsienio rinkų. „Tai netiesa. Supirkėjai dažnai mūsų augintojus suranda patys. Tačiau atsiranda trukdžių eksportuoti, nes šalies mėsos sektorius suinteresuotas, kad žaliava būtų kuo pigesnė, mat jos užauginama dvigubai daugiau, negu reikia šalies rinkai“, – teigė A. Gapšys. Žemdirbiai nėra patenkinti ir dabartine pieno supirkimo kaina. Pritaikius moduliaciją, dažnas pieno ūkis tapo nerentabilus. Šalyje mažėja karvių. Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) tarybos pirmininkas Jonas Vilionis teigė, kad tokia situacija ūkininkus varo į neviltį. „Niekas nepasikeitė, pieno gamintojai neturi jokios įtakos, nesudarinėja sutarčių, kur ir už kiek parduoti“, – sakė J.Vilionis.
