REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Skurstantiesiems – furgonas labdaros

Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ

Beveik šimtui skurdžiai besiverčiančių Panevėžio krašto šeimų ir trejiems globos namams jau šiomis dienomis bus išdalyta apie 10 tonų Norvegijos labdaros – drabužių, patalynės, indų, dviračių, net baldų. Ko trūksta skurstantiems panevėžiečiams, norvegai žvalgėsi atvažiavę dar vasarą.

REKLAMA
REKLAMA

„Mane stebina, kad jie stengiasi parūpinti tai, ko žmonės prašo. Šiemet net sulaukėme prašymo, gal norvegai galėtų padėti nupirkti namą. Aišku, jiems tai yra iššūkis, nes tam reikėtų apie 60 tūkst. litų, bet, įsivaizduokit, apie tai irgi galvoja“, – teigė Panevėžio rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas, Panevėžio „Rotary“ klubo prezidentas Kęstutis Rimkus. Per trylika Panevėžio „Rotary“ klubo su norvegais bendradarbiavimo metų skandinavų paramos sulaukė jau beveik pusantro tūkstančio vargingai gyvenančių šeimų. Dirbo savo geriantiems ponams Vakar pirmajam furgonui su labdara pasiekus rajoną, atsiimti dovanų suvažiavo visos apskrities socialiniai darbuotojai. Baldus ir dėžes į mašinas tempę seniūnijų atstovai tarpusavyje juokavo vargstantys dėl savo ponų – asocialių šeimų, kuriose turbūt jau po metų norvegiškos labdaros nebeliks nė kvapo.

REKLAMA

Panevėžio rajone daugiausia paramos sulauks Karsakiškio seniūnija. Jos socialinė darbuotoja Marija Gaižiūnienė atrinko šešias vargingiausiai besiverčiančias šeimas. Tik viena iš jų socialiai remtina, bet ne asociali.

Į varguolių gretas ją likimas nubloškė ne dėl ydų ir priklausomybių, o dėl nesėkmingai susiklosčiusio gyvenimo: viena tris vaikus auginanti moteris yra neįgali, tačiau, nors prasta sveikata, dirba pas ūkininką, jos vyriausioji atžala, pilnametis sūnus, turi fizinę ir protinę negalią. Kitos norvegų labdaros sulauksiančios Karsakiškio seniūnijos šeimos skęsta alkoholio liūne. Anot M. Gaižiūnienės, tokių seniūnijoje daugėja. Vien į socialinės rizikos šeimų sąrašą įtraukta jau dvidešimt prasigėrusių tėvų, dar kone kita tiek socialinių darbuotojų akiratyje. Tokios šeimos nesupranta, kaip auginti vaikus, kaip juos prižiūrėti, joms trūksta elementariausių buities dalykų. Tačiau jos žino, kad kasmet prieš Kalėdas galės sulaukti dosnių ponų iš Norvegijos dovanų.

REKLAMA
REKLAMA

Viena šeima tikėjosi šaldytuvo. Senajam sugedus, be jo verčiasi jau nuo birželio. Labdaros furgone šį kartą šaldytuvo nebuvo. Galbūt varguoliams laimė dar nusišypsos, kai kitą savaitę geradariai iš Norvegijos patys atvažiuos į Lietuvą aplankyti dovanų sulaukusių panevėžiečių. Saugoti nemoka Anot M. Gaižiūnienės, būtų lengviau išvardyti, ko jos globotiniams netrūksta, nei ko stinga. Afriką galima surasti ir Lietuvos kaime: vaikus auginančių šeimų buitis tokia skurdi, kad jiems stinga net elementariausių dalykų. Jos neturi lovų, kėdžių, indų, drabužių. Pasak M. Gaižiūnienės, visos atrinktos šeimos verčiasi iš socialinių pašalpų ir padienių darbų. Pavyzdžiui, penkis vaikus auginančios šeimos mėnesio pajamos sudaro 900 litų. Tarp ją pasieksiančių norvegiškų gėrybių bus ir trys dviračiai vaikams.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Dažna šeima liktų ir visai be pajamų, jei, pagailėję apleistų vaikų, socialinių pašalpų joms neparūpintų seniūnijos darbuotojai. „Socialinės rizikos šeimos visada ko nors prašo, bet kai jose apsilankom, žiūrime ne ko suaugusiesiems, o ko vaikams reikia. Tos šeimos neturi praktiškai nieko, bet baisiausia – kad ir kas būtų dovanota, nieko ir neišlieka. Jei atvažiavę po metų paprašytumėte parodyti norvegų dovanas, nebeturėtų. Nieko netausoja, purvinų drabužių net neskalbia, o išmeta. Gal nors baldai liks“, – viliasi M. Gaižiūnienė.

REKLAMA

Miežiškių seniūnijos socialinė darbuotoja Lijana Žlibinienė šiemet paramos paprašė sunkiai besiverčiančioms, bet pašalpų nereikalaujančioms šeimoms. Tokių per visą seniūniją surado tik tris. Staigmeną socialinė darbuotoja padarys vienišam tėčiui, auginančiam dvi mokyklinio amžiaus dukras.

„Jis labai vargingai gyvena, bet neprašo valstybės jokios paramos. Pats silpnos sveikatos, o vis tiek laiko gyvulių, dukras į mokyklą išleidžia, pats joms maistą gamina“, – varguolį užjautė L. Žlibinienė. Užaugo trečia išlaikytinių karta Vien Panevėžio rajone socialinių darbuotojų dėmesio centre – 263 socialinės rizikos šeimos. Jose auga 570 vaikų.

REKLAMA

Rajono Savivaldybės Vaikų teisių apsaugos skyriaus vedėjos Nijolės Stakytės teigimu, daugiausia socialinių įgūdžių stokojančių šeimų būta prieš penkiolika metų, vėliau jų sparčiai mažėjo, tačiau prieš trejetą metų asocialių šeimų armija kaimuose vėl gerokai išaugo. „Paradoksas: gyventojų mažėja, vaikų irgi, o socialinės rizikos šeimų daugėja“, – nūdienos realybė stebina N. Stakytę.

Anot vaikų teisių specialistės, šeimas kuria jau trečia nuo socialinės paramos priklausoma karta.

„Užaugusieji iš pašalpų moka tik reikalauti: duokite mums butus, pinigų, o darbo neprašo“, – „Panevėžio balsui“ teigė N. Stakytė. Į socialinės rizikos sąrašą įrašytoms šeimoms pinigais išmokama tik 50 proc. pašalpų, kita dalis atiduodama maisto produktais. Tačiau tokie žmonės vis tiek sugeba prasimanyti pinigų alkoholiui.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Daug socialinės rizikos šeimų turi darbą, o iš jo gaunamų pajamų neturime teisės kontroliuoti“, – aukso gyslą svaigalams mato N. Stakytė. Vaikai išgyvena baimę Net didelę darbo patirtį turintys socialiniai darbuotojai negali įprasti prie vaizdų, kokius pamato atvykę aplankyti savo globojamų šeimų. Jų namuose netvarka ir nešvara, visi daiktai – seni, kieno nors dovanoti ar išmesti, retai kurioje socialinės rizikos šeimoje šilta, dažnuose namuose per šalčius termometro stulpelis vos perkopia 10 laipsnių, vaikai nuo šalčio slepiasi ne po pūkinėmis antklodėmis, o po skudurais, būstuose drėgna, tvyro pelėsių, alkoholio, tabako ir šlapimo tvaikas. Pasak Savivaldybės darbuotojos, toks gyvenimas visų 263 į rajono socialinės rizikos sąrašą įrašytų šeimų kasdienybė. „Kai sakome, kad tokioms šeimoms ugdome socialinius įgūdžius, vadinasi, mokome jas paprasčiausiai tvarkytis, netgi nurodome, kur nusipirkti skalbimo miltelių ir kaip juos naudoti“, – pasakojo Vaikų teisių skyriaus vedėja.

REKLAMA

Maždaug 30 proc. rajono socialinės rizikos šeimų gyvena taip ankštai, kad vaikui tenka vos 4 kvadratiniai metrai. „Vaikai kenčia alkį, baimę. Jie visą laiką bijo, kad vakare tėtis grįš girtas, mato girtus ir neprotingus veidus. Labdara turi prasmę, nes tokiems vaikams ji atneš džiaugsmo ir nors kiek laimės“, – įsitikinusi N. Stakytė.

Anot jos, nė vienas vaikas nėra į globos namus išvežtas per prievartą. Nuo tėvų girtavimo pavargę mažieji patys sutinka išvažiuoti į nežinią ir tiki, kad svetimi jais pasirūpins ir mylės labiau nei gimdytojai. N. Stakytei kaskart suspaudžia širdį, kai atvažiavusi į globos namus iš vaiko išgirsta klausimą, kada tėtis ir mama jį aplankys.

„Kuriu visokias istorijas, kad tik vaikai neprarastų tikėjimo tėvais. Nors jie net mano prašomi nenuvažiuoja pas vaikus“, – nusivylusi vedėja.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų