REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Simona PUŽAITĖ

Akmuo – medžiaga, kuri kadaise galėjo būti gyva, aiškina liaudies instrumentų meistras, kalvis Albertas Martinaitis. Jo mintyse sukasi idėja susieti praeities ir dabarties siūlus – 100 metų mirties metinių proga pagaminti akmeninį rožančių vienam originaliausių XIX a. lietuvių liaudies akmeninių memorialinių paminklų meistrui, skulptoriui Juozui Gedminui.

REKLAMA
REKLAMA

Akmuo pakeitė medį

Šiaulių kraštas nuo seno garsėjo akmenkaliais. Kurdamas akmeninį darbą A. Martinaitis, kaip akmenkalys, jaučia pareigą dar kartą pastuksenti į akmenį, kad žmonės išgirstų – yra tokia profesija.

REKLAMA

Kalvis įsitikinęs – svarbu atgaivinti išblukusį ryšį su ryškiomis praeities asmenybėmis.

Pernai iš Šilalės kilusio ir Šiaulių krašte kūrusio skulptoriaus Antano Raudonio 140-ųjų gimimo metinių proga A. Martinaitis jam atminti dedikavo jubiliejines kankles.

Šiemet nutarė paminėti tautodailininko, skulptoriaus J. Gedmino atminimą. Liaudies menininkas gimė 1838-aisiais balandžio 18 dieną dabartiniame Radviliškio rajone, Šiaulėnų apylinkėje, Nirtaičių kaime. Šiais metais sukanka 100 metų, kai jis mirė.

REKLAMA
REKLAMA

„Jis iš pradžių droždavo iš medžio, bet nudroždavo tokius kūrinius, kad moteriškės bijodavo juos kam nors parodyti. Sakė, pamatys klebonas, gausi bažnyčioj pylos už erezijas. Buvo priimta drožti šventųjų paveikslus, dievdirbystė, o jis drožė baibokus“, – apie skulptoriaus gyvenimą pasakoja A. Martinaitis.

Statulėles iš medžio namiškiai sukapojo ir sudegino. Tuomet J. Gedminas nusprendė kurti iš akmens. Anot jo, medis sunyksta, o akmeniniai paminklai stovėtų amžinai. Taip prasidėjo naujas kūrybos etapas.

Akmenis kalė akmeniu

Ilgus metus J. Gedminas akmenį kaldavo kitu kietesniu akmeniu. Tik vėliau skulptoriui padovanojo metalinį kaltą, kuris palengvino darbą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kūriniams liaudies meistras rinkdavosi akmenis, kurių forma jam ką nors primindavo: paukštį, grybą, žuvį, duonos kepalą ar kokį kitą daiktą. Tuomet tereikėdavo tik paryškinti jau gamtos sukurtą formą. Akmenis skulptorius užsimetęs ant pečių parsinešdavo nuo Šaukoto, Tytuvėnų ar net Šiluvos.

Labiausiai tyrinėtojų vertinamas menininko palikimas – Nirtaičių kapinaitės, kurias jis pats suformavo. Memorialinis ansamblis yra elipsės formos, stovi ant nedidelio dirbtinio paaukštinimo. Akmeniniuose varteliuose iškaltas užrašas „SZWENTA BROMA AMŽINA TĖWINEI MŪSŲ“, ant jų pritvirtintas metalinis kryžius.

REKLAMA

Kapinaitėse J. Gedminui buvo svarbiausi trys paminklai: vienas skirtas jo tėvams, antras – 1890 metų datai pažymėti, kuri, spėjama, buvo labai svarbi skulptoriui, trečiąjį skulptorius pastatė sau.

„Viskas nukalta plikomis rankomis, ne taip, kaip dabar turime diskus, pjūklus, perforatorius... Žmonės kaime kalbėjo, kad jis keistuolis. Bet ant keistuolių laikosi pasaulis. Tik keistuoliai besielgdami ne taip, kaip įprasta visiems, gali kažką naujo atrasti ir sukurti“, – įsitikinęs A. Martinaitis.

Atminimui – rožančius

Skaitydamas menotyrininko Alfredo Šimulio knygą apie lietuvių liaudies akmeninius memorialinius paminklus, A. Martinaitis atkreipė dėmesį į Nirtaičių kapinaičių fotografiją. Ant vartelių kabėjo akmeninis rožančius, kurio dabar nebėra. Kilo idėja rožančių atgaminti.

REKLAMA

Pasitaręs su religinio folkloro specialistais jis išsiaiškino – būtent rožančiaus giedojimo tradicija kilusi iš šio krašto. Kitapus Dubysos lydint velionį į kapines tradiciška giedoti kalnus.

„Tas beraštis kaimo keistuolis be jokių mokslų žinojo – tai yra ta vieta, kur turi būti rožančius. Filosofiją jis materializavo“, – komentavo etnokultūros žinovas.

Šiuo metu A. Martinaičio bičiuliai iš Šiaulėnų ir Baisogalos renka tinkamus kumščio dydžio akmenis rožančiui. Juos kalvis perkals, suvers. Planuojama pabaigus darbą pristatyti ir rožančiaus giedojimo tradiciją.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Šviesaus atminimo poetas, muziejininkas, etnografas Stasys Daunys yra rašęs – žmogus gyvena, tarsi verpia savo gyvenimo siūlą. Iš visų žmonių gyvenimų susiaudžia audinys. Jeigu žmonės elgiasi darniai pagal tam tikrą sistemą, tuomet susiaudžia tautos audinys – harmoningas kūrinys. Tik pagavęs siūlą – prisijungęs prie praeities pradedi kažką suvokti“, – praeities svarbą pabrėžė A. Martinaitis.

 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų