„Vos tik apsilankę Italijoje supratome – tai mūsų svajonių šalis ir čia grįšime dar ne kartą. Turbūt mes ne vieninteliai keliautojai, kuriuos užbūrė šios šalies magija ir grožis. Visi Italijos gerbėjai vienbalsiai sutiktų, kad tai šalis, kuri įtraukia ir apsvaigina taip stipriai, kad dar ilgai sunku atsipeikėti. Tai kaip narkotikas, kurio norisi vėl ir vėl. Tokio kultūros ir architektūros paveldo, nuostabios gamtos, svaiginančio vyno bei šilto bendravimo galėtų pavydėti ne viena tauta“, - savo įspūdžius iš įsimintinos kelionės Makaliui pasakoja Jūratė Gulko.
Pagalvojus apie šią šalį, daugeliui iškyla tokie turistų nušlifuoti miestai kaip Roma, Milanas, Venecija ar Florencija. Bet renkantis kelionės maršrutą, mes norėjome pamatyti šiek tiek kitokią – labiau unikalią ir autentišką Italijos pusę. Nors ne tokia populiari turistiniuose žemėlapiuose, ji nei kiek nenusileidžia savo grožiu ir įspūdingumu žymiausioms Italijos vietoms. Taigi vos tik nusileidus ant itališkos žemės, sėdome į greitąjį traukinį ir patraukėme tyrinėti vėjo gairinamos ir bangų skalaujamos Italijos Rivjeros pakrantės.
Italijos Rivjera – tai nuostabi šiltos Ligūrijos jūros skalaujama pakrantė, besitęsianti nuo Prancūzijos sienos iki Italijos La Spezia regiono. Didžiausias Rivjeros miestas ir istorinis uostas Genuja dalina šią pakrantę į dvi dalis. Vakarinis krantas Prancūzijos link pasižymi nuostabiais lygumų peizažais, kuriais galima žavėtis važiuojant pakrante einančiu keliu. Rytinis krantas, besidriekiantis į Italijos pietus, yra uolėtas ir kalnuotas, stulbinantis savo unikaliu gamtovaizdžiu. Šį kartą pasirinkome pastarąjį variantą ir likome daugiau nei sužavėti!
Rytinis Rivjeros krantas yra uolėtas ir labai vaizdingas. Įlankos ir įlankėlės bei juose patogiai įsikūręs prabagusis miestelis Portofino, palmių alėjomis apsodintas kurortas Santa Margherita Ligure, žavingasis Levanto bei pats Italijos Rivjeros perlas – Cinque Terre (liet. „Penkios žemės“). Tai ir yra pagrindinis mūsų kelionės tikslas.
Keliaujant Genuja – La Spezia traukinių kryptimi, pirmoji mūsų stotelė – turtuolių ir jų prabangių jachtų pamėgtas Portofino. Tai nedidelė įlanka, apsupta žalių kalvų ir spalvingų vilų. Kadangi miestelis geriausiai yra pasiekiamas jūra, įlankoje nuolat ilsisi didelės ir mažos jachtos, kol jų šeimininkai išlaidauja prabangiuose miestelio butikuose ir restoranuose. Kadangi mes, paprasti mirtingieji, tai pigiausias ir paprasčiausias kelias pasiekti miestelį yra sėsti į autobusą važiuojantį iš Santa Margherita Ligure traukinių stoties. Deja, tiesioginio traukinių susiekimo su Portofino nėra. Žinoma, kaip alternatyva galima atvykti automobiliu, bet šiuo atveju jį tektų palikti šalia miestelio, nes įvažiavimas į jį draudžiamas. O mokestis už automobilio stovėjimą irgi gerokai paplonintų kišenę.
Nors Portofino yra labai mažas miestukas, jame yra keletas objektų, kuriuos verta pamatyti. Tai St. George bažnyčia, Castello Brown ir švyturys. Žinoma, galima pasivaikščioti pakrante, pasėdėti vienoje iš jaukių kavinukių, aplankyti prabangius butikus ir suvenyrų parduotuves.
Keliaujant iš Portofino, taip pat verta pasižvalgyti po tradicinį, bet žavų kurortą Santa Margherita Ligure. Tai daug didesnis miestas su puikiu traukinių susisiekimu. Didelis uostas su laivais ir jachtomis bei pakrantėje mojuojančios palmės tiesiog kvieste kviečia užsukti ir pasidairyti iš arčiau.
Kupini pirmųjų kelionės įspūdžių judame regioniniu traukiniu pirmyn ir už valandos pasiekiame kitą kelionės stotelę ir mūsų apsistojimo vietą – Levanto.
Tai patogi ir nebrangi vieta apsistoti lankantiems šio regiono traukos centrą – „Cinque Terre“ regioninį parką. Miestelyje yra puikus smėlėtas paplūdimys, ypač mėgstamas banglentininkų. Bangų mylėtojai traukia čia net iš kaimyninių šalių ir įsikuria šalia paplūdimio esančiose automobilių stovėjimo aikštelėse.
Atsipūtę ir pailsėję po ilgos kelionės, perkame „Cinque Terre“ dienos bilietą ir traukiame žvalgytis po apylinkes. „Cinque Terre“ – tai regioninis parkas šalia Ligūrijos jūros pakrantės su penkiais ant uolų stūkstančiai žvejų kaimeliais. Ši vietovė yra ypatingai mėgiama amerikiečių ir vokiečių turistų, kurie su kuprinėmis ir specialiais vaikčiojimo batais šturmuoja apylinkes. O aplankyti tikrai yra ką.
Regionianiame parke įrengti specialūs vaikšiojimo takai, kurie vingiuoja kalnuotoje ir uolėtoje teritorijoje. Kai kuriuos marštutus įveikti reikia net papildomo fizinio pasirengimo, nes tenka nuolat lipti, kopti akmenuotomis, stačiomis ir nelygiomis uolomis.
Kadangi mes nesame dideli žygių entuziastai, pasirenkame paprastesnį maršrutą aplankant tik penkis kaimelius ir nekeliaujant į regioninio parko glūdumą. Savo kelionę pradedame nuo labiausiai į rytus nutolusio kaimelio – Riomaggiore.
Išlipus iš traukinio ir perėjus tunelį, vedantį į kaimelį, išvystas vaizdas atima amą. Sunku nesižavėti pastelinių spalvų nameliais nuo uolų besileidžiančiais tiesiai į nedidelę įlanką. Siauromis gatvelėmis ir iš akmens išskabtuotais laiptais užsikariame ant jūros kranto pūpsančios uolos, kad galėtume ramiai pasigrožėti nuostabiais vaizdais ir įkvėpti gaivaus jūros oro.
Pakerėti jūros mėlynumo ir pastelinių spalvų, patraukiame į miestelio centrą, kuriame irgi yra kuo pasigrožėti. Kaimelyje yra tik viena pagrindinė gatvė ir ji skirta pėstiesiems. Automobilių eismas yra draudžiamas, o atvykę jais, priversti palikti šalia kaimelio esančioje stovėjimo aikštelėje, kuri neretai būna tiesiog perpildyta. Dėl to niekas nerekomenduoja keliauti į šį regioną su savo transportu, nes daug patogiau tai daryti traukiniais.
Ilga gatvelė nukrauta prekystaliais ir iškabomis, kviečiančiomis užsukti paskanauti picos ar tradicinės fokačios, kyla aukštyn ir veda link San Giovanni Battista bažnyčios. Ji buvo pastatyta 1340 metais ir vėliau atstatyta neogotikiniu stiliumi 19 amžiuje. Einant toliau galima pasiekti ant uolos stūkstančią Riomaggiore pilį, kurios istorija siekia 13 amžių. Nuo pilies atsiveria puikus gamtovaizdis tiek į kaimelį, tiek į jį supančias apylinkes.
Visus penkis kaimelius jungia pakrante vingiuojantis pėsčiųjų takas. Pats populiariausias, žymiausias ir trumpiausias eina nuo Riomaggiore iki kito kaimelio – Manarola ir vadinas Via dell‘Amore. Išvertus iš italų kalbos, tai reiškia įsimylėjėlių kelią, kuriuo einant galima gėrėtis nuostabiais gamtos vaizdais ir pasiekti kitą kaimelį – per pusvalandį. Gaila, bet tuo metu, kai mes lankėmės, šis takas buvo uždarytas dėl dieną prieš praūžusios audros, tad mums tenka sėsti į traukinį. Kelionė užtrunka labai trumpai – tik 5 minutes.
Manarola panašus į pirmąjį kaimelį, tik yra šiek tiek erdvesnis ir gali pasigirti puikia apžvalgos aikštele. Jame ragaujame ypatingo skonio fokačios su alyvuogiu aliejumi ir sūriu. O aš taip įvaldžius itališką pasisveikinimą „Buongiorno“, kad net užeigos šeimininkas palaiko mus tikrais italais. Tai tampa pačiu smagiausiu komplimentu tą dieną.
Pasižvalgę po Manarolą, keliaujame į dar vieną kaimelį – Corniglia. Traukinys sustoja stotyje visai šalia jūros, iki jos pora šimtų metrų. Išlipę apsidairome ir „maloniai“ nustembame išvydę ant aukšto kalno išsibarčiusius namelius. Tai vienintelis kaimelis esantis aukščiausiai virš jūros lygio (100 metrų virš jūros lygio) ir norint jį pasiekti, reikia įveikti net 377 laiptų pakopas. Sunku įsivaizduoti, bet tokiu būdu vietiniai pasiekia savo namus kiekvieną dieną. Pagaliau įveikus šimtus laiptelių, norisi tik vieno – prisėsti atsipūsti. Tai galima padaryti keliose vietiniuose restoranėliuose arba tiesiog ant laisvo suolelio, nes jėgų tyrinėjant šį kaimelį dar tikrai prireikia.
Siaura vingiuota gatvelė veda į kaimelio gilumą. Prieinam apžvalgos terasą, nuo kurios atsiveria sunkiai akimi aprėpiamas horizontas į jūrą. Norint nusileisti arčiau jūros, tenka pavargti lipant iš akmens padarytais stačiais laiptais. Agresyvios bangos nuožmiai daužosi į uolas, tad leistis per daug žemai yra pavojinga. Pasigrožėję gamtos galybe, atsargiai laiptelis po laiptelio kylame aukštyn, atgal į miestelį. Reikia pripažinti, kad lipti tokiais laiptais nėra lengva, nes daug nelygumų, dalis akmenų nutrupėję, tad reikia atidžiai įvertinti kiekvieną žingsnį.
Laipiojimo buvo šią dieną per akis, link traukinių stoties važiuojame nedideliu autobusu, kuris kursuoja stotis – miestelis visą dieną. Kadangi turime „Cinque Terre“ dienos bilietą, tai nieko papildomai mums nekainuoja.
Kita stotelė – Vernazza. Šis miestelis panašus į jau lankytus Manarola ir Riomaggiore. Didelė aikštė šalia uosto apstatyta restoranų staliukais su prie jų klegančiais turistais. Nedidelis molas leidžia pasigrožėti pakrante iš arti ir net pajusti kartais užtyškančius bangų mūšos purslus. Aikštės dešinėje ant uolos stūksto Santa Margherita d'Antiochia bažnyčia, o kairėje Castello Doria. Tai 15 amžiuje pastatytas žvalgybinis bokštas apsaugai nuo piratų. Norint pakilti į bokšto viršų, reikia lipti siauručiukais spiraliniais bokšto laipteliais ant kurių praktiškai neįmanoma prasilenkti su kitu žmogumi, besileidžiančiu nuo bokšto viršaus žemyn.
Nors ir labai norime ilgėliau pasigrožėti Vernazza ir pavakaroti viename iš jaukių vietinių restoranėlių, dar lieka vienas neaplankytas kaimelis – Monterosso al Mare. Tai didžiausias kaimelis iš visų penkių, bet neprilygstantis likusiems. Labiau primenantis eilinį pajūrio kurortą, neturintis tiek autentiškos tenykštės dvasios ir žavesio, kiek jo kaimynai. Mums lankantis kaimelio centre vyksta Citrinų šventė. Vietiniai prekybininkai išsinešę prekystalius į gatves siūlo ragauti ir pirkti tradicinio itališko alkoholinio gėrimo „limoncello“, citrinų kokteilių ir kitų iš šių vaisių pagamintų gėrybių.
Po tokios aktyvios ekskursijos, nors ir tarp miestelių keliavome traukiniu, kojų dienos pabaigoje beveik nejautėme. Sunku net įsivaizduoti koks būtų jausmas, jeigu per šiuos penkis kaimelius būtume praėję pėsčiomis, kaip tai daro ne maža dalis turistų. Bet kuriuo atveju be galo džiaugėmės, kad pasirinkome šį nuostabų marštutą ir pamatėme organišką ir autentišką tikrąją Italiją.
