• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Dešimtmečiais – su ištiesta ranka

Vitalija JALIANIAUSKIENĖ

Vitalija JALIANIAUSKIENĖ

REKLAMA

Prie bažnyčių, turgų, prekybos centrų ir kitų gausaus susibūrimo vietų šiais laikais beveik visada išvysi susikūprinusį elgetą.

REKLAMA
REKLAMA

Pavyko perskaityti keletą rašinių, spausdintų 1928, 1931 metų „Panevėžio balso“ puslapiuose. Tokių senų laikraščių gauti ir jiems padedant nusikelti į toli pasilikusias dienas beveik neįmanoma, tačiau į rankas pateko 1960-ųjų „Panevėžio tiesa“, kurioje buvo perspausdinti straipsniai iš prieškario spaudos. Juos cituojant siekta įrodyti, koks sunkus buvo gyvenimas vadinamaisiais buržuaziniais laikais.

REKLAMA

Bandė suskaičiuoti

Viename 1928 metų numeryje spausdinto straipsnio autorius bandė suskaičiuoti, kiek Panevėžyje yra elgetų. Straipsnyje rašyta: „Panevėžio gatvėmis pereina daug išbalusių, nudriskusių elgetų.

Šiomis dienomis bandžiau juos suregistruoti. Dirbome keli žmonės, tačiau dar nepadarėme viso darbo. Tai ne vien mūsų kaltė ir nesugebėjimas. Ir elgetauja vargšai, nusiminę, būk juos surašę sukišią į kalėjimą, o paskui sušaudysią, šalinosi nuo mūsų. Visgi 71 elgeta davė savo vardą ir pavardę, nurodė gyvenamąją vietą ir apsisakė savo vargus tarydamas, žinoma, kad dabar vargai pasibaigs, visa kuo bus aprūpintas. Duok, Dieve, kad tai įvyktų.

REKLAMA
REKLAMA

Prie 71 reikia pridėti dar kai kurias šeimynas, kurias sudaro 27 asmenys, tai iš viso 98. Ne tie patys vargai šaltos žiemos metu veja juos į Panevėžio gatvę prašyti išmaldos. Vienam reikėtų bent kiek litų, kitam – rūbų, trečiam – duoti tinkamo darbo, ketvirtam – pastogės, penktam – juridinės pagalbos: teismo keliu priversti jo skriaudėjus atiduoti kas teisėtai jam priklauso, šeštam – ligonis ar numirėlis namie, o neturi nė cento ir t. t.“

Priežastis – priklausomybė

Šiandienos Panevėžio gatvėmis vaikštinėjančių išbalusių ir nudriskusių elgetų mažai sutiksi, tačiau bent kelios dešimtys prie turgų, prekybos centrų, bažnyčių įsitaisiusių tikrai yra. Ir dažno veidas iš tolo rodo, kokių priežasčių spaudžiamas žmogus tiesia išmaldai drebančią ranką.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Niekas dabar elgetų neskaičiuoja, per prievartą jų į kitokį gyvenimo kelią nestumia.

„Demokratinėje valstybėje nieko nedaroma prievarta, – sakė Panevėžio socialinių paslaugų centro direktoriaus pavaduotoja Aida Žygelienė. – Vaikų elgetavimas būtų visai kitas klausimas, o dabar kalbame apie suaugusius, savarankiškus žmones. Beveik kiekvienas iš dabar išmaldos prašančiųjų, jeigu norėtų, galėtų rasti išeitį. Bet pirmą žingsnį permainų link jiems reikia žengti patiems.“

Ji tikina, kad yra namai, pensionai, kuriuose galėtų prisiglausti nelaimės ar ligos ištiktieji, veikia įvairios pagalbos grupės, padedančios atsikratyti priklausomybių. Juk socialinės paramos skyrių, skiriantį pašalpas, suranda beveik visi.

REKLAMA

A. Žygelienė mano, kad tais laikais, apie kuriuos sename laikraštyje rašytas straipsnis, buvo visai kita situacija: išmaldos prašytojai tikrai tiek alkoholio nevartojo ir ne jis buvo pagrindinė į gatves išvejanti priežastis.

Lyginti ano meto ir dabarties elgetų nė neverta – tikrojo skurdo ir vargo kąsnis anuomet buvo iš tikrųjų sprangus ir neišvengiamas. Dabar retas ranką išmaldai tiesiantis nėra asocialus asmuo, būtent dėl priklausomybių turintis elgetauti.

Nevalia kalėdoti

1931 metų „Panevėžio balso“ straipsnyje, pavadintame „Ubagai“, rašoma: „Labai dažnai galima pastebėti Panevėžio miesto gatvėse, dar žymesniose, sėdinčius ir prašančius išmaldos vargšus. Panevėžiečio, apsipratusio su tais vaizdais, jau tai nebestebina. Bet kada atvyksta kas iš užsienio, o dabar vasarą daug pasitaiko, tai atrodo, kad per 12 metų nepriklausomo gyvenimo nesuskubta net vargšais ubagais pasirūpinti ir juos sutvarkyti.

REKLAMA

Rodos, būtinas reikalas, kad reikalingas užlaikymo ir priežiūros, priimti į prieglaudas. O kitus tos rūšies profesionalus suvaldyti uždraudžiant jiems tuo verstis. Čia turėtų padėti viešosios tvarkos darbuotojai, tokius profesionalus sulaikydami ir įrašydami į pasą, kad tokiam ir tokiam nevalia kalėdoti.“

Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto policijos komisariato Viešosios policijos vyriausioji tyrėja Aida Ilgutienė sakė, kad pastaruoju metu dėl elgetaujančių panevėžiečių nusiskundimų nebūta. Anksčiau, kai išmaldos prašytojai būdavo gerokai įžūlesni, kibdavo prie praeivių, reikalaudavo, įkyriai prašydavo centų, tekdavo kartais ir policijai vykti jų tramdyti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Dabar nuo prekybos centrų, parduotuvių elgetas nuvaiko apsauga. Į jų pasus jokios pastabos nei anksčiau, nei dabar nerašomos.

Iš šventorių varo tik mušeikas

Iš kai kurių vietų išmaldos prašytojų niekas nevaiko, leidžia jiems ramiai sėdėti ir laukti malonės. Viena iš tokių – maldos namų prieigos ir šventoriai. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas Romualdas Zdanys mano, kad elgetoms patinka toks gyvenimas. „Patys pasirinkę tokį kelią, patys turėtų ieškoti išeities, o pagalbos ranką kas ištiesia visada atsiras, svarbu tik norėti. Bet dažniausiai toks gyvenimo būdas jiems patinka ir jie trauktis nebenori“, – tvirtino klebonas.

REKLAMA

Dvasininkas mano, kad dauguma išmaldos prašytojų yra kamuojami priklausomybės problemų. „Iš pradžių gal susiklosčiusios nepalankios gyvenimo aplinkybės, svarbios priežastys bloškė žmogų į patį dugną, paskui paaiškėjo, kad toks gyvenimo būdas jam tinka, atrodo, kad taip ir turi būti“, – sakė jis.

Prie miestiečių raudonąja vadinamos bažnyčios susirenkančių elgetų kunigai nevaro, leidžia jiems išmaldos prašyti, tik su vienintele sąlyga – netriukšmauti ir nesipykti. „Kartą teko drausminti, kai jie kažko nepasidalijo ir prie bažnyčios pradėjo stumdytis“, – paaiškino klebonas R. Zdanys.

REKLAMA

Akivaizdu, kad tarp išmaldos prašytojų egzistuoja hierarchija, kiekvienam skirta sava vieta – vieni klūpo ant bažnyčios laiptų, kiti – prie vartų, treti – tik už jų.

Dvasininkas pataria elgtis taip, kaip liepia širdis ir sąžinė: „Nereikėtų turėtų iliuzijų dėl elgetų pamaldumo ar jų karšto tikėjimo. Toks jų pragyvenimo būdas. O sušelpti ar ne – kiekvieno reikalas.“ 1934 metais „Panevėžio balsas“ rašė: „Daug smulkių mažažemių ir darbininkų su gausiomis šeimomis pritrūkę duonos ieško pasiskolint. Ne vienas fiziniai silpnas darbininkas atsidūrė nepavydėtinoje būklėje: pajėgiamo dirbt darbo nėra, pašalpos prašyti nedrįsta, o galop iš ko prašyti?.. Mūsų turtingesnieji neturėtų laukti, kol kas jų pagalbos paprašys, bet privalo paieškoti pagalbos reikalingų ir juos sušelpti.“

 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų