Laikraštis "Sportas": 50 metų jubiliejų švenčiantis legendinis šokių klubas savo konkursu „Gintarinė pora“ atvėrė Lietuvai langą į pasaulį
Kauno kultūros centro „Tautos namai“ sportinių šokių klube „Sūkurys“ per 50 gyvavimo metų šokių meną ir sportą studijavo šimtai jaunų žmonių, visos šokėjų kartos. „Sūkurys“ inicijavo ir „Gintarinės poros“ konkursą, atvėrusį kadaise uždarytą Lietuvos langą į laisvą pasaulį.
Tai – pirmasis Lietuvos sportinių šokių klubas, užmezgęs kontaktus su Tarptautine šokių federacija dar iki paskelbiant Lietuvos nepriklausomybę.
Gegužės 11–12 d. Kaune 48-ą kartą bus surengtas tarptautinis „Gintarinės poros“ konkursas, kuriame jau išsakė norą dalyvauti apie 500 porų. Gegužės 12 d. baigiamosiomis varžybomis prasidės „Sūkurio“ 50 metų minėjimo iškilmės. Viena iš nominacijų – „Sūkurio legendos“ – bus įteikta pasaulio čempionams Arūnui Bižokui, specialiai atvažiuosiančiam iš Amerikos, ir Editai Daniūtei.
Pirmieji žingsniai – KPI
Kaip byloja įrašas „Sūkurio“ klubo istorijoje, 1962 m. Kauno politechnikos instituto studentai Tomas Petreikis ir Vidutis Kamaitis, Estijoje pabuvoję puotos šokių seminare, 1962 m. Kauno profsąjungų rūmuose ir KPI organizavo šokių kursus. Repeticijos vykdavo du kartus per savaitę.
1963 m. balandį kolektyvas gavo kvietimą per Kauno miesto šventę sušokti lėtą valsą ir lipsį. Šokėjai šį kvietimą priėmė. Rūmų administracija pradėjo teigiamai žiūrėti į šokių entuziastus, jiems skirti daugiau dėmesio.
Netgi vadovas T. Petreikis atvykdavo į kiekvieną repeticiją. 1963 m. balandžio 7 d. Kauno halėje per šokių šventę, kurioje pasirodė 12 porų, ir gimė Lietuvos grupiniai šokiai. Birželio mėnesį kolektyvo šokėjai, išsinuomoję autobusą, išvyko į Rygą stebėti Latvijos pramoginių šokių čempionato.
Konkursas gimtadienio proga
Grįžusios namo poros pradėjo dalyvauti repeticijose, kurioms vadovavo T. Petreikis. Šokių entuziastai nutarė, kad atėjo laikas organizuoti konkursą ir Kaune. Jis įvyko 1963 m. liepos 1 dieną. Ši data ir laikoma oficialia „Sūkurio“ gimimo diena. Konkurse dalyvavo 11 porų, į programą buvo įtraukti keturi šokiai: lėtas valsas, fokstrotas, Vienos valsas ir kvikstepas.
Nugalėtojais tapo vienas aktyviausių konkurso organizatorių Petras Janulevičius, šokęs su Tania Trukšaninaite. Lipsio konkurse antrąją vietą užėmė Česlovas Norvaiša ir Jūratė Gylytė-Norvaišienė, ilgainiui „Sūkurio“ gyvenime atlikę neeilinį vaidmenį.
1964 m. balandžio 24 d. Vilniaus profsąjungų kultūros rūmuose buvo surengtas pirmasis Lietuvos pramoginių šokiu konkursas, kurio čempionais tapo Č. Norvaiša ir J. Norvaišienė. Jie šių pozicijų niekam neužleido net 10 metų – iki 1974-ųjų.
Vadovais tapo medikai
Jau 39 metus klubui vadovaujantys Lietuvos nusipelnę treneriai Jūratė ir Česlovas pasakoja: „Mūsų nereikėtų vadinti sportinių šokių korifėjais, nes ne mes Lietuvoje juos pradėjome propaguoti. „Sūkurio“ pirmasis treneris ir vadovas – T. Petreikis, o mes į šokius atėjome vėliau, po trejų metų. Šokti pradėjome vėlai, būdami 28-erių, o dabar pratybas jau lanko penkerių metukų vaikučiai.
Buvome jau baigę Kauno medicinos institutą, dirbome. Norėjome pašokti ir nuėjome į kursus. Pataikėme ant bangos. Mes Lietuvoje pradėjome šokti vieni pirmųjų, patys mokėmės ir kitus mokėme. Žinių sėmėmės iš filmų, vaizdo įrašų, gerų porų. Visi mus matydavo, daug rašė spauda. Tai epochai mes buvome kažkuo įdomūs.
Puikų pavyzdį rodė T. Petreikis. Jis mokėjo suburti kolektyvą, gražiai organizuodavo laisvalaikį. Be šokių, vykdavo ir daug pasisėdėjimų. Tačiau sportininkų meistriškumas buvo ne toks didelis, šokiams nereikėjo daug jėgų ir laiko. Sportiniai šokiai – tai šaka, kur žmogus viską atlieka pats savo kojomis ir galva. Tai – didysis sportas. Norint sėkmingai atlikti programą, reikia būti labai gerai fiziškai pasirengusiems.“
Geriausi mokytojai – šokėjai
Norvaišų pora aštuonis kartus tapo SSRS čempionais, dešimt sykių – Lietuvos. Iš didžiojo sporto pasitraukė nenugalėti.
„Šokyje mes ieškojome charakterio. Kelerius metus stažavomės Anglijoje, šokome vadovaujami geriausių trenerių. Anglai stebėdavosi, kaip mes taip greitai išmokstame naują programą, šokio reikalavimus perprasdavome per vieną valandą. Tačiau praeitimi mes nenorime gyventi, žengiame į priekį. Aktyviai dalyvaudami konkursuose, savo patirtį perteikdavome kitiems. Po daug metų supratome, kad geriausiais mokytojais tampa tie, kurie patys aktyviai šoka.
Dabar mūsų mokykla yra atvira, sulaukiame daug svečių iš įvairių šalių, prižiūrime daugumą porų – tas, kurios mumis pasitiki, kurios žino, kad galime padėti. To darbo niekada neatsisakome, nevažiavome dirbti į užsienį, nors pasiūlymų turėjome labai daug. Lietuvai irgi reikia padėti, mes jai esame reikalingi.
Nuolat girdime, kad sukūrėme savitą sportinių šokių mokyklą. Nežinome, ar ji savita, ar ne, bet ji tikrai egzistuoja. Mokydami kitus ir patys mokėmės. Didelių naujovių nepasiūlėme, bet gerai supratome, kas yra gražu. Labai svarbu, kad mokinys gražiai atliktų visą programą. Meistriškumas buvo ne toks didelis, šokiams nereikėjo daug jėgų ir laiko.
Didelė mūsų patirtis leidžia mūsų mokiniams praktiškai parodyti daugelį subtilybių. Mokomės ir iš kitų trenerių, netgi iš savo mokinių. Dabar „Sūkurį“ lanko apie 50 porų. Be mūsų dirba dar penki treneriai.
Treniruojasi didelio meistriškumo šokėjai, jaunimas ir senjorai“, – pasakojo legendiniu tapusio klubo vadovai.
Didelė mūsų patirtis leidžia mūsų mokiniams praktiškai parodyti daugelį subtilybių. Mokomės ir iš kitų trenerių, netgi iš savo mokinių. Dabar „Sūkurį“ lanko apie 50 porų. Be mūsų dirba dar penki treneriai. Treniruojasi didelio meistriškumo šokėjai, jaunimas ir senjorai.
Garsiausios „Sūkurio“ poros – A. Bižokas ir E. Daniūtė bei D. Vėželis ir L. Chatkevičiūtė.
Marytė Marcinkevičiūtė
