• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Islamas. Pradžia (I)

Ištakos. Pranašas (570-632) (1 dalis)

Ištakos. Pranašas (570-632) (1 dalis)

REKLAMA

Vizija, kurią 610 krikščioniškos eros metais šventą ramadano mėnesį patyrė vienas arabų prekeivis, pakeitė pasaulio istoriją. Kasmet tuo pat laiku Muchamedas ibn Abdula (Muhammad ibn ‘Abd Allah) pasitraukdavo į olą netoli nuo Mekos stūksančio Hiros kalno viršūnėje Arabijos Chidžazo srityje, kur melsdavosi, pasninkaudavo ir dalydavo išmaldą neturtėliams. Jį jau seniai kankino mintis, kad arabų visuomenę ištiko krizė. Paskutiniais dešimtmečiais kureišų gentis, iš kurios jis buvo kilęs, praturtėjo prekiaudama su kaimyninėmis šalimis. Meka tapo klestinčiu pirklių miestu, tačiau agresyviai besivaikydama turtų prarado kai kurias senąsias gentines vertybes. Užuot rūpinęsi silpnesniaisiais genties nariais, kaip reikalavo klajoklių kodeksas, kureišai siekė užsidirbti neturtingesniųjų šeimų grupių, arba klanų, sąskaita.

REKLAMA
REKLAMA

Be to, Meką ir visą pusiasalį kamavo dvasinis nerimas. Arabai žinojo, kad Bizantijoje ir Persijos imperijoje išpažįstamas judaizmas ir krikščionybė yra sudėtingesni už jų pagoniškas tradicijas. Kai kurie tikėjo, kad aukščiausias jų panteono Dievas AlLah (Alachas – vardas reiškia tiesiog „Dievas“) yra ir žydų, ir krikščionių garbinama dievybė, tačiau arabams jis nebuvo atsiuntęs jokio pranašo ir šventraščio jų kalba. Iš tikrųjų arabų sutikti žydai ir krikščionys dažnai išjuokdavo juos, kad šie nėra dieviškojo plano dalis. Visoje Arabijoje gentys kariavo viena su kita, sukosi kruviname keršto ir atsakomojo keršto rate. Daugeliui mąstančių Arabijos gyventojų atrodė, kad arabai – žuvusi rasė, visiems laikams išvaryta iš civilizuoto pasaulio ir pamiršta paties Dievo. Bet visa tai pasikeitė septynioliktą ramadano naktį, kai Muchamedas pabudo pajutęs triuškinančią jėgą, tvirtai spaudusią jį tol, kol jam iš lūpų ėmė lietis pirmieji naujojo arabų šventraščio žodžiai.

REKLAMA

Pirmuosius dvejus metus Muchamedas laikė paslaptyje tai, kas jam atsitiko. Jis sulaukė ir naujų apreiškimų, tačiau juos patikėjo tik žmonai Chadydžai (Khadîja) ir jos pusbroliui krikščioniui Varakai ibn Naufalui (Waraqa ibn Nawfal). Jie abu buvo įsitikinę, kad šie apreiškimai atėjo iš Dievo, tačiau tik 612 metais Muchamedas pajuto turintis teisę pamokslauti ir galiausiai įgijo šalininkų: savo jauną pusbrolį Ali ibn Abi Talibą (‘Alî ibn Abî Tâlib), jo draugą Abū Bakrą ir jauną pirklį Osmaną ibn Affaną (‘Uthmân ibn ‘Affân) iš galingos Omejadų giminės. Daugelis jo šalininkų, tarp jų nemažai moterų, priklausė neturtingiesiems klanams; kai kuriems nedavė ramybės nauja nelygybė Mekoje, kuri, jų nuomone, buvo svetima arabų dvasiai. Muchamedo mokymas buvo paprastas. Jis neskleidė arabams naujų doktrinų apie Dievą: dauguma kureišų, kaip žydai ir krikščionys, ir taip tikėjo, kad Alachas sukūręs pasaulį ir teisiąs žmoniją per Paskutinį teismą. Muchamedas nemanė, kad jis kuria naują religiją – jis teigė grąžinantis senąjį tikėjimą į vieną Dievą arabams, iki tol niekada neturėjusiems pranašo. Jis teigė, kad neteisinga krautis asmeninius turtus; reikia dalytis turtu su kitais ir sukurti visuomenę, kurioje su silpnais ir pažeidžiamais būtų elgiamasi pagarbiai. Jei kureišai nepakeisiantys savo elgesio, jų bendruomenė sugriūsianti (kaip ir kitos ankstesnės neteisingos bendruomenės), nes jie pažeidžia esminius egzistencijos dėsnius.

REKLAMA
REKLAMA

Toks buvo pagrindinis naujojo šventraščio, vadinamo qur‘an (deklamavimas), mokymas, – mat tikintieji, kurių dauguma, tarp jų ir pats Muchamedas, buvo beraščiai, jį išmokdavo klausydamiesi balsiai skaitomų jo skyrių – sūrų. Posmas po posmo, sūra po sūros Koranas buvo apreikštas Muchamedui per dvidešimt vienus metus, dažnai atsakant į ištikusią krizę ar klausimą, iškilusį mažytėje tikinčiųjų bendruomenėje. Šie apreiškimai sukeldavo Muchamedui skausmą, jis sakydavo: „Nė vieno apreiškimo nepatyriau nepajutęs, kad iš manęs išplėšiama siela“. Pirmosiomis dienomis poveikis būdavęs toks šiurpus, kad visą jo kūną tampydavo konvulsijos, net ir vėsią dieną jį dažnai pildavo prakaitas, šis girdėdavo keistus garsus ir balsus. Kalbant pasaulietiniais terminais, galima sakyti, kad Muchamedas jautė didžiąsias jo tautai kylančias problemas stipriau nei dauguma jo amžininkų ir, „įsiklausydamas“ į įvykius, turėjo giliai ir skausmingai pasinerti į savo vidų ieškodamas sprendimo, kuris būtų ne tik politiškai lankstus, bet ir dvasiškai praturtinantis. Jis taip pat sukūrė naują literatūrinę formą ir arabų prozos ir poezijos šedevrą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Daugelis pirmųjų tikinčiųjų priėmė islamą vien dėl Korano grožio, kuris atitiko giliausius jų siekius, didingas menas prasiskverbė pro jų intelektines nuostatas ir gilesniame nei proto lygmenyje skatino iš esmės keisti gyvenimo būdą. Viena iš dramatiškiausių tokio atsivertimo istorijų yra Omaro ibn al Chatabo (‘Umar ibn alKhattâb); atsidavęs senajai pagonybei ir aršus Muchamedo mokymo priešininkas, jis buvo pasiryžęs nušluoti naująją sektą nuo žemės paviršiaus. Tačiau jis labai gerai išmanė arabų poeziją ir pirmą kartą išgirdęs Korano žodžius buvo sukrėstas jų nepaprasto iškalbingumo. Pasak jo, kalba į šipulius sudaužė visas abejones dėl mokymo: „Kai išgirdau Koraną, mano širdis suminkštėjo, aš pravirkau, ir islamas įžengė į mane.“

Naujoji sekta ilgainiui gavo islamo (atsidavimo) vardą; musulmonas buvo vyras ar moteris, visa savo esybe atsidavęs Alachui ir jo reikalavimui elgtis vienas su kitu vadovaujantis teisingumu, lygybe ir užuojauta. Šį požiūrį išreiškė ritualinės maldos – salato – nusilenkimai, kuriuos musulmonai turėjo atlikti triskart per dieną. (Vėliau šis skaičius padidėjo iki penkių.) Senoji gentinė etika buvo egalitarinė; arabai nepritarė monarchijos idėjai, ir jiems atrodė nepakenčiama kaip vergams gulėti kniūbstiems ant žemės. Tačiau šie nusilenkimai turėjo kovoti su baisia arogancija ir pasitenkinimu savimi, sparčiai plitusiais Mekoje. Kūno pozos turėjo perauklėti musulmonus, mokyti juos atsisakyti išdidumo ir savanaudiškumo ir priminti, kad prieš Dievą jie yra niekas. Korano mokymas griežtai reikalavo, kad musulmonai taip pat skirtų pastovią savo pajamų dalį išmaldai vargšams – zakatui. Per ramadaną jie privalėjo pasninkauti, kad prisimintų vargšų, negalinčių iki soties valgyti ar gerti, nepriteklius.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų