„Eurobarometro“ apklausų rezultatai rodo, kad nuo 2004 m. rugsėjo mėn., kai buvo pradėti atlikti šie sociologiniai tyrimai, nepalaikančių euro įvedimo Lietuvos gyventojų visą laiką buvo daugiau negu palaikančių. Išimtis buvo tik 2009 m. rugsėjo mėnuo, kuomet globalinės finansų krizės grimasos buvo itin baisios. Tuo metu euro zonos ekonomika nespindėjo, tačiau lėmė kitos priežastys – Lietuvoje buvo laukiama net 15–16 proc. BVP smukimo, beveik tokio paties atlyginimų sumažėjimo ir didžiulio nedarbo, o gal net ir lito devalvavimo. Kai situacija šalyje normalizavosi, žmonių simpatijos eurui vėl ėmė blėsti. Žinoma, tam turėjo įtakos ir nuo 2010 m. paaštrėjusi euro zonos skolų krizė.
„Kad ir kaip būtų, pastaraisiais metais euro įvedimą palaikančiųjų ir nepalaikančiųjų balansas buvo geresnis nei auksiniais Lietuvos ekonomikai laikais – 2004–2008 m., kuomet buvo puikuojamasi „Baltijos tigro“ įvaizdžiu ir truputį iš aukšto žvelgiama į kur kas lėčiau pūškuojančią euro zonos ekonomiką“, – sakė SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda.
Pasak SEB banko eksperto, paramą eurui Lietuvoje lemia ne tik pačios euro zonos būklė, bet ir lyginamoji Lietuvos situacija globaliniame kontekste. „Iš to galima padaryti bent keletą išvadų: pirma, apie euro zoną mąstome žvelgdami iš savo „varpinės“, t.y. priešpastatydami Lietuvą Europai; antra, eurą iš esmės vertiname kaip gelbėjimosi ratą ištikus bėdai, o ne stengiamės įžvelgti jo galimą naudą; trečia, meilė litui išgaruoja kilus abejonėms dėl jo stabilumo, tuomet staiga praregime ir atrandame patrauklius euro bruožus“, – sakė G. Nausėda.
Pasak analitiko, jeigu Lietuvos ekonomika įsibėgės, gali nutikti taip, kad bendrosios Europos Sąjungos valiutos pusėn vėl bus žvelgiama „suraukta nosimi“, taip veikiausiai ir atsitiks, jeigu viskas bus palikta savieigai ir nebus laužomi įvairiausi, kartais gana egzotiški mitai.
„Vienas iš „euro mitų“, smarkiai gluminančių specialistus, yra žmonių baimė prarasti pinigų politikos savarankiškumą. Ko jau ko, bet pinigų politikos savarankiškumo jau dabar turime tiek pat, kiek, pavyzdžiui, platinos išteklių mūsų žemėje. Tai susiję ne su Lietuvos banko gebėjimais, o su valiutų valdybos režimu ir visiškai fiksuotu lito kursu“, – sakė G. Nausėda. Ekonomisto teigimu, stebina tai, kad viešose diskusijose pasigirsta nemažai nuomonių, jog besąlygiškai importuoti Europos centrinio banko (ECB) pinigų politiką Lietuvai yra priimtina, o įsivesti eurą – ne.
Anot G. Nausėdos, rimtesnės diskusijos nusipelno teiginys, kad Lietuvai įstojus į euro zoną, tektų finansiškai paremti į krizės sūkurį patekusias regiono valstybes. „Čia iš karto reikėtų aiškiai atriboti mūsų įnašą į ECB kapitalą, kuris yra ne išlaidos, o investicija, suteikianti mums teisę gauti proporcingą pelno dalį. Mūsų finansinės injekcijos į bendruosius euro zonos stabilizavimo fondus taip pat nėra pinigų išmetimas į „juodąją skylę“, nes minėtieji fondai naudojami probleminėms euro zonos šalims kredituoti, o ne dotuoti“, – sakė G. Nausėda.
Ekonomisto nuomone, pastebimas asimetriškas mūsų požiūris į Europos Sąjungos finansinę paramą. „Tuomet, kai Lietuva šias lėšas gauna, nekvaršiname sau galvos, kad tai yra Vokietijos ar Belgijos mokesčių mokėtojų pinigai, tačiau kai tampame donorais, piktinamės, kad esame priversti remti kažkur toli esančius nelaimėlius Jeigu visos Europos Sąjungos šalys laikytųsi tokio solidarumo, ši organizacija būtų sužlugusi nepraėjus net dešimtmečiui nuo jos gimimo“, – teigė G. Nausėda.
