Beveik kiekviename teisme vis teisiasi po keletą maniakiškai bylinėtis įnikusių piliečių. Kas jie – atkaklūs principingi kovotojai ar ligoti žmonės?
Netoli Naujosios Akmenės, prie Pakalniškių miško, atokiau nuo kitų sodybų, stovi pora prieš šimtmetį statytų medinių namų, kuriuose dienas stumia du nebe jauni kaimynai. Pirmajame medinuke įsikūręs 55 metų buvęs kariškis Vladas Jurgutis, antrajame – už jį kiek vyresnė pensininkė Eliutė Bijanskienė. Be kita ko, vienas kitam – tolimi giminės.
Anksčiau abiejose sodybose gyvenę giminės pusėtinai sutarė, bent jau dalijosi vienu šuliniu ir tuo pačiu keliuku iki plento. Tačiau 2004-aisiais, kai į gimtąjį tėvų namą sugrįžo gyventi V. Jurgutis, greitai išlindo, jog tiek naujakurys Vladas, tiek E. Bijanskienė su dukra pedagoge Rene Bijanskyte – konfliktiškos asmenybės.
Taigi tarp kaimynų prasidėjo kivirčai – dėl žodžių, dėl žolės, keliuko, dėl mėšlo krūvos... Na o 2005-ųjų lapkričio 1-ąją į abi sodybas jau atvyko iškviesti policininkai. Mat nebepasidalinę šuliniu prie jo susigrūmė V. Jurgutis su R. Bijanskyte. Tiek vienas, tiek kitas šlapi kaip kačiukai policininkams skundėsi, kad buvę užpulti ir sumušti.
Pirmoji byla subliūško
Netrukus R. Bijanskytė policijoje suraitė pareiškimą, atseit V. Jurgutis ją žiauriai sumušęs – trenkęs į galvą metaliniu šulinio kibiru. Kaip įrodymus moteris pateikė medikų išvadas, kad jai nustatyti smegenų sukrėtimo bei kaklo raumenų patempimo požymiai ir dėl to beveik mėnesį pratęsinėtas nedarbingumo pažymėjimas. V. Jurgučiui buvo iškelta baudžiamoji byla dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo.
Akmenės rajono apylinkės teismo teisėjai, policijos surinktuose dokumentuose teradę, jog po konflikto prie šulinio abu piliečiai neatrodė sužaloti, o tik šlapi, bylą nutraukė ir V. Jurgutį išteisino.
Atsakomasis smūgis
Tada į teisinę kovą lyg liūtas pakilo V. Jurgutis. Jis pareikalavo iškelti net šešias baudžiamąsias bylas – ne tik jį neva apšmeižusiai kaimynės dukteriai, bet ir medikams, girdi, sukurpusiems melagingas R. Bijanskytės medicinos pažymas, taip pat teisėsaugininkams – atseit už dokumentų klastojimą.
V. Jurgučio bylinėjimasis tęsiasi jau aštunti metai, nes jam nepalankias teismų nutartis jis skundžia visoms įmanomoms institucijoms –ministerijoms, Prezidentūrai, Seimo nariams ar Žmogaus teisių stebėjimo institutui. V. Jurgutis „Akistatai“ prisipažino jau turįs daugiau kaip 6000 lapų įvairiausių juridinių dokumentų, o besibylinėdamas praradęs sveikatą – gavęs invalidumo pažymėjimą. Pernai lapkritį teismai ir vėl atmetė V. Jurgučio skundus, bet jis nenuleido rankų – susiradęs advokatą, dabar ruošia didžiulį ieškinį Lietuvos valstybei.
Nesutaria net įžymybės
Konfliktuoja ne tik kaimiečiai – be kivirčų nemoka gyventi net žinomos asmenybės. Štai rašytojas Levas Tolstojus su kolega Ivanu Turgenevu tik dėl abipusio inteligentiškumo išvengė dvikovos. Fiodoras Dostojevskis ir L. Tolstojus vienas kito nesuprato ir nemėgo. Vienas kito negalėjo pakęsti revoliucionieriai Josifas Stalinas su Levu Trockiu. O ar seniai mūsų dainininkė Mia nagais draskė savo kolegę Zvonkę? Šiedvi susitaikė, o štai buvusios neperskiriamos draugės Paris Hilton su Lindsei Logan iki šiol nesikalba. Ir tokių konfliktų – milijonai. Jeigu tokie pasaulio įžymieji nemoka nekonfliktuoti, tai ką kalbėti apie mus, eilinius piliečius?..
Pasak psichologo ir rašytojo Vladimiro Levio, žmonės dažniausiai konfliktuoja be rimtos priežasties, „dėl principo“, noro turėti viršų ir dėl nesuvoktos, pasąmoninės baimės pasirodyti silpnam. Beveik nepasitaiko, jog kalta būtų tik viena pusė, tik kas tau norės pripažinti ir gilintis į savo kaltes, jei galima triumfuoti įvardijus tikras ir tariamas priešininko kaltes. Į jas nukreipta vienpusė kova vis skatina konfliktuoti, kaltinti, keršyti, bylinėtis. Susipainioję abipusėse pretenzijose, žmonės taip įklimpsta į kerštavimo liūną, kad sveika nuovoka paskęsta audringų emocijų jūroje.
Skundų lavina
Būtent taip nutiko Vlado ir Eliutės su Rene priešpriešoje. Abi kivirčininkų pusės ne kartą kvietėsi policiją bei žurnalistus. V. Jurgutis rodė, kaip E. Bijanskienės duktė sužalojusi jo kaklą šūviu iš dujinio pistoleto. Savo ruožtu R. Bijanskytė su motina visai Lietuvai pademonstravo, kaip V. Jurgutis savo keliuką tyčia užvertęs mėšlu ir t. t.
Dabar E. Bijanskienė nebesinaudoja nei V. Jurgučio šuliniu, nei keliuku, o vis vien karingo kaimyno prisibijo, todėl savo kiemui apsaugoti ant tvarto sienos pakabino vaizdo kamerą. Žinoma, dėl to V. Jurgutis iškart surašė skundą, kad esąs neteisėtai sekamas, bet pralošė.
Šunys patys nedvesia?
V. Jurgutis taip pat neseniai pasiskundė, kad jo šulinio vanduo esąs kažkuo užnuodytas, atseit į jį viena po kitos įmestos dvi žiurkės, be to, buvęs nunuodytas šuo. Jis neabejojantis, kad „pacai“ į šulinį nelenda, o šunys patys juk niekada nedvesia.
Savo ruožtu E. Bijanskienė tikina į V. Jurgučio kiemą nė kojos nekelianti, o pavargę aiškintis policininkai trauko pečiais ir kviečiami neretai nebevažiuoja – dėl to buvo sulaukę naujų V. Jurgučio skundų.
V. Jurgutis dabar neabejoja iš valstybės prisiteisiąs šimtatūkstantinę kompensaciją, o jei nepavyks, tikriausiai skųsis Europos Žmogaus Teisių Teismui. Juk negalima palikti nenubaustų medikų, kurie išrašė pažymas, jog patemptas kaklas, kai jis, girdi, buvęs visai nepatemptas. Neteisinga atseit būtų dovanoti policininkams, girdi, drįsusiems jį tardyti ir tampyti.
„Aš esu kaimynių, pareigūnų ir valdininkų morališkai nužudytas, – pareiškė V. Jurgutis. – Ką tik susisiekiau su JAV žurnalistais. Neabejoju, kad prisiteisiu iš valstybės už pareigūnų man padarytas žalas didžiulę sumą, tad kovą tikrai tęsiu!“
Ilgametės rietenos
Paklaustas, ar dažnai susiduria su žmonėmis, kurie dėl menkaverčių konfliktų bylinėtųsi metų metais, Šiaulių apygardos teismo pirmininko padėjėjas Vytautas Jončas susiėmė už galvos. Pasak jo, Lietuvoje, atrodo, nėra nė vieno teismo, kuriame nebūtų bent po kelis tokius asmenis, besibylinėjančius metų metus. Dažniausiai – su kaimynais, giminėmis, teisėsaugininkais ir buvusiais sutuoktiniais.
„Yra tokia ponia N., kuri, kaip ir V. Jurgutis, irgi ne vienerius metus kariauja su kaimyne, – papasakojo teismo atstovas spaudai V. Jončas. – Kartą, norėdama savo mirtiną priešę įžeisti, N. savo lange iškabino nacistinį šūkį. Kaimynė nedelsdama iškvietė policiją. Policininkai užrašo neberado, bet įtariamosios namuose atliko kratą. Iš to atsirado kalnas skundų, kad krata atseit buvusi atliekama neetiškai, o pareigūnas su vaizdo kamera neva tyčia pernelyg ilgai filmavęs jos ir jos dukros kūnus žemiau kaklo ir aukščiau kelių.“
Kai tą istoriją aprašė laikraštis, teisme atsidūrė visi, kurie bet kiek pašaipiau pakomentavo, kad N. – konfliktiška. Teisme išgirdusi, kad byla pasisuko ne jos naudai, isterikuodama N. išpuolė į koridorių ir čia pat susmuko. Po to atsirado skundas, kad teismas su ja pasielgęs taip neleistinai, jog N. ne tik praradusi sveikatą, bet ir dėl teismo kaltės nugriūvant koridoriuje pakilęs sijonas, o dėl to ieškovė atseit patyrusi viešą pažeminimą.
O štai už narkotikų laikymą teisiamas K. po kiekvieno teismo posėdžio visas įmanomas instancijas apipila pareiškimais dėl jo neva pažeistų teisių. Pavyzdžiui, dėl to, kad prieš teismo posėdį teismo sekretorė kažką kalbėjosi su prokuroru. Pareiškėjo teigimu, tai atseit įrodo išankstinę jam nepalankią teismo nuostatą. Kitą kartą skundas suraitytas dėl to, jog teisiamajam K. duodant parodymus, teisėja kažkodėl pažiūrėjusi per langą. Anot K., tai esąs įrodymas, kad teismas visiškai nesidomi jo liudijimu.
Teismas – ne pramoga
O gal tikrai bylinėtis mėgstantys piliečiai – liguisti, asmenybės problemų turintys žmonės? To „Akistata“ paklausė žinomo psichologo, buvusio Seimo nario Gedimino Navaičio. „Tai galima nustatyti objektyviai, iš šalies įvertinus bylinėjimosi naudą ir sąnaudas, – paaiškino jis. – Bet koks teismas sugaišina daug laiko, kainuoja nervų ir pinigų. Todėl normali, subalansuota asmenybė visada pirma ieškos galimybės konfliktą išspręsti derybomis ar per arbitrą, o teismą rinksis tik kai nebėra kito kelio.“
G. Navaitis sako bendravęs su žmogum, kuris atleidžiamas iš darbo darbdaviui pateikė vieno ar dviejų tūkstančių litų ieškinį. Galiausiai ieškovas triumfavo, nes teismą laimėjo, bet iki tol bylinėjosi gal porą metų, o per juos niekur nedirbo, nes tik lakstė po posėdžius ir jiems ruošėsi. „Atsakykite – ar tai pergalė, ar praradimas? – retoriškai klausė psichologas. – Tačiau kartais žmogus jaučia malonumą bylinėtis, nors gali to nepripažinti ir net nesuvokti. Tada jau ir iki ligos nebetoli.“
Sigitas STASAITIS
