• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Lietuvių keliautojus šokiravo Afrikos genčių papročiai

Ultratriatlonininkas Vidmantas Urbonas, perplaukęs didžiausią Rytų Afrikos žemyno ežerą, džiaugiasi, kad jam ne tik pakluso ilgiausio iki šiol įveikto Tanos ežero vandenys, bet ir Afrikos žemėje nuskambėjo Lietuvos vardas.

REKLAMA
REKLAMA

Sulaukė dėmesio

Ultratriatlonininkas Vidmantas Urbonas, neseniai grįžęs iš juodojo žemyno, džiaugiasi, kad jam pavyko perplaukti didžiausią Etiopijos ir ilgiausią iki tol įveiktą Tanos ežerą. Tai jau penktasis ekologinio žygio „Vanduo – tai gyvybė“ etapas.

REKLAMA

V. Urbonas per septyniolikos dienų viešnagę karščiausiame pasaulio žemyne ne tik įveikė 85 km ilgio ežerą, bet ir turėjo galimybę pažinti šį kraštą ne pro turistinio autobuso langą.

Kaip pasakojo iš kelionės neseniai grįžęs panevėžietis, pagrindinis jo akcijos tikslas – kad kuo daugiau vietinių gyventojų atkreiptų dėmesį į vandens švarą ir ekologiją. Juk iš Tanos ežero išteka ne tik Žydrasis Nilas. Tanos ežeras yra svarbus maisto ir vandens šaltinis, be to, prie ežero įkurta hidroelektrinė aprūpina elektra visą Etiopiją, ji padeda išgyventi dešimtims milijonų žmonių.

REKLAMA
REKLAMA

„Man norėjosi, kad kuo daugiau informacijos pasiektų vietinius, kad jie susirūpintų savo vandens telkinių švara. Net trys televizijos rodė reportažą apie mano plaukimą, jį pamatė apie 85 milijonai Etiopijos gyventojų. Kelyje sutikti vietiniai ne kartą šaukė: „Aš jus mačiau per televizorių!“ Vadinasi, informacija pasklido“, –„Sekundei“ pasakojo plaukikas.

Nacionalinė Etiopijos televizija pasikvietė V. Urboną į pokalbių laidą. Šioje laidoje vieši tik pačios ryškiausios užsienio bei vietinės žvaigždės, todėl sportininkas džiaugiasi, kad Lietuvos vardas nuskambėjo taip plačiai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Man pavyko pasiekti užsibrėžtą tikslą. Džiugu, kad ir Afrikoje nuskambėjo Lietuvos vardas“, – sakė V. Urbonas.

Didžiausia baimė – sutikti begemotą

Kaip pasakojo panevėžietis, nors Afrikoje jis perplaukė ilgiausią iki tol įveiktą ežerą, šis žygis buvo lengviausias: vandens temperatūra siekė apie 20 laipsnių, nebuvo ir didelių bangų. Tačiau čia tykojo kiti pavojai – begemotai. Nors šie gyvūnai yra žolėdžiai, žmogų perkąsti jiems vieni niekai.

„Plaukti Tanos ežere buvo bene lengviausia iš visų ežerų, bet nuolat baiminausi begemotų. Ežero vanduo buvo neskaidrus, kakavos spalvos, niekada nežinojai, kas jame yra. Iš Tanos išteka Žydrasis Nilas ir daug kitų upių, todėl jo pakrantėse gyvena begemotų būriai. Jie mėsos neėda, bet yra vieni pavojingesnių gyvūnų. Jie labai smalsūs, viskuo domisi, todėl pamatę plaukiantį žmogų jį puola. Ta baimė, kad jie šalia, mane lydėjo nuolat. Aišku, plaukdamas paskutinius kilometrus jau galvojau ne apie begemotus, o kaip greičiau įveikti maršrutą, kaip nepasiduoti nuovargiui“, – patirtais įspūdžiais dalijosi sportininkas.

REKLAMA

Dėl begemotų pavojaus jau antrą dieną teko keisti maršrutą, bet su šiais gyvūnais plaukikui neteko susitikti. Etiopijos ežerą V. Urbonas įveikė per dvi dienas: pirmąją plaukė 11 valandų, o antrąją – 3.36 valandos.

„Per 14.36 valandos įveikiau 49 kilometrus. Tokiame šiltame vandenyje dar niekada neteko plaukti. Tiesa, teigti, kad plaukti buvo labai lengva, irgi negaliu, nuolat lydėjo baimė dėl begemotų, o saulė veidą nudegino iki žaizdų“, – pasakojo V. Urbonas.

Prašytojų tauta

Praėjus plaukimo stresui, V. Urbonas ir jo komanda, lydima vietinių gidų, keliavo po šalį. Didžiausią įspūdį panevėžiečiui padarė tai, kad etiopai – keliaujanti tauta. Automobilių šalyje praktiškai nėra, todėl dulkėtais keliais traukia tik gyvuliai ir basakojai žmonės. „Kaip pas mus per masines šventes, taip pas juos jau nuo ankstaus ryto, tik prašvitus, vietiniai kažkur nuolat eina. Keliuose pilna jaučių, karvių, kupranugarių, todėl mašina keliauti labai sudėtinga. Mes 200 kilometrų dulkėtais keliais įveikėme tik per aštuonias valandas“, – kalbėjo keliautojas.

REKLAMA

Jį labiausiai stebino, kad etiopai dar gyvena pirmykštėmis sąlygomis. Tik maždaug 10 procentų gyventojų dirba, visi kiti augina gyvulius ar daržoves, grūdus. Tačiau žemdirbystė ir gyvulininkystė nė iš tolo nepanaši į Lietuvos kaime plėtojamą ūkio šaką.

Ten vis dar žemė ariama mediniais arklais, grūdus kojomis kulia jaučiai, o pelus nuo grūdų atskiria vakarais pakilęs vėjas. Net grūdai malami ne savadarbiais malūnais ar girnapusėmis, o tiesiog juos trinant akmenimis.

„Jaučiausi tarsi grįžęs į labai senus laikus, tačiau negalima sakyti, kad tai civilizacijos nepaliestas kraštas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ten namukai dažniausiai drėbti iš karvių ar kupranugarių mėšlo ar tiesiog pastatytos pašiūrės iš bambukų lazdelių, bet pro tų namų plyšius galėjai matyti, kad kone kiekvienuose namuose yra televizorius“, – pasakojo V. Urbonas.

Apie skurdą liudijo ne tik gyventojų apranga, bet ir jų elgesys. Net ir visai maži vaikai tiesiog persekiodavo turistus, šaukdami „farandža“ ir „mani“. Baltieji žmonės Afrikos žemyne buvo kaip stebuklas, nematytas eksponatas, todėl gyventojai ne tik jiems šypsodavosi ir norėdavo paliesti, bet ir kaulydavo pinigų.

REKLAMA

„Farandža“ reiškia baltąjį žmogų. Jie į mus žiūrėjo kaip į keistus eksponatus.

Tai prašanti tauta, jau mažiukas vaikas žino žodį „mani“ (pinigai) ir ištiesta ranka pasitinka kiekvieną turistą.

Aišku, pakelėse rengia įvairius pasirodymus, cirko numerius, kad turistas sustotų ir duotų bent vieną birą, jų pinigėlį. Visi mums šypsojosi ir mojavo, tarsi važiuotų koks prezidento kortedžas“, – kalbėjo keliautojas.

Su automatais – ir moterys

Lietuvius labiausiai šokiravo ne etiopų gyvenimo sąlygos ir skurdas, bet vietinių genčių išsaugoti pirmykščiai papročiai. Etiopija garsėja tuo, kad šioje šalyje gyvena daugiausia genčių ir jos visos yra labai savitos ir skirtingos.

REKLAMA

Viena iš karingiausių šios šalies genčių – mursiai. V. Urbonas ir jo komanda buvo įspėti, kad be sutikimo šios genties atstovų negalima fotografuoti, nes rizikuojama užsitraukti jų rūstybę. Mursiai garsėja ir karingumu, ir tuo, kad visaip darko savo veidą.

„Mursiai yra labai karingi, net moterys ten vaikšto su automatais, likusiais nuo įvairių perversmų. Ši gentis skiriasi tuo, kad jie savo veidą ir kūną puošia įvairiais žiedais, lankais.

Savo kūną visaip darko – įsivaizduoja, kad tai yra labai gražu. Kuo daugiau atsikišusios lūpos, tuo žmogus kilmingesnis, tuo jis labiau gerbiamas“, – sakė V. Urbonas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nors buvo perspėta tų žmonių nefotografuoti, vietinis gidas, priklausantis šiai genčiai, susitarė, kad už tam tikrą mokestį galima pasivaikščioti po jų gyvenvietę ir fotografuoti. Pasak sportininko, suma, kuri buvo suderėta, mursiams buvo milžiniški pinigai – apie 40 litų.

Moterys prašosi būti sumuštos

Lietuviai aplankė ir hamerius – vieną iš didesnių Etiopijoje gyvenančių genčių. V. Urbonui teko galimybė stebėti jaunuolio įšventinimo į vyrus ceremoniją. Ji šokiravo plaukiką.

Berniukas, sulaukęs dvylikos metų, gali būti įšventintas į vyrus ir pereiti gyventi su jais. Per įšventinimo ceremoniją genties moterys šoka ritualinius šokius apie 5–6 valandas, geria tam tikrus gėrimus, o šalia sėdi vyrai ir stebi jas. Netekėjusios merginos atsiskiria nuo šokančių moterų ir pribėgusios prie vyrų maldauja, kad šie jas išplaktų maždaug dviejų metrų vytelėmis.

REKLAMA

„Moterys nuolankiai maldauja, kad jas muštų. Kiek laiko atsikalbinėjęs vyras taip kerta merginai vytele, kad pasipila kraujas ir tiesiog atsiveria žaizda. Tada pribėgusi vyresnė moteris užpila kažkokio skysčio, nuplauna kraują. Po kiek laiko vėl pakartojama ta plakimo ceremonija. Ir taip visas penkias valandas. Moterys taip parodo nuolankumą. Kita vertus, kuo daugiau randų turi moteris, tuo ji brangesnė – iš jaunikio gali gauti daugiau gyvulių. Todėl ir stengiasi, kad būtų kuo skaudžiau mušamos. Kone visos tos genties moterys yra randuotos“, – apie šokiruojamą paprotį pasakojo V. Urbonas.

REKLAMA

Finalinis momentas – genties vyrai įšventinamą jaunuolį ištepa karvių mėšlu ir šis turi perbėgti per į eilę sustatytų jaučių nugaras. Jeigu nesuklumpa ir nenugriūna, įšventinimo ceremonija būna baigta ir jis priimamas pas vyrus.

Mat daugelyje genčių gyvuoja tradicija, kad moterys ir vyrai gyvena atskirai.

Lankėsi piligrimų centre

Lietuviams teko proga ne tik stebėti nesuprantamą ir netgi moteris žeidžiančią ceremoniją, bet ir apsilankyti didžiausioje pasaulyje monolitinėje bažnyčioje, iškaltoje oloje, dalyvauti Kristaus šventinimo ceremonijoje.

REKLAMA
REKLAMA

Lalibela laikoma Etiopijos krikščionių ortodoksų centru ir piligrimystės vieta. XIII amžiuje Lalibelą buvo numatyta padaryti naująja Jeruzale, net daugelis pastatų buvo pavadinti tais pačiais vardais, kaip ir Jeruzalėje, o per miestą tekanti upė vadinama Jordano upe. „Čia vyko šventė. Į ją suvažiavo apie 100 tūkst. tikinčiųjų. Keltis reikėjo apie 2 valandą, kad galėtume užsiimti vietą.

Užsieniečiams buvo padaryti specialūs stelažai iš bambukų, kol prasidėjo ceremonija, ir numigome ant jų“, – kalbėjo V. Urbonas. Švintant susirinkusi didžiulė minia baltai vilkinčių tikinčiųjų buvo pašventinta iš kryžiaus formos baseino semiamu vandeniu. O kitą rytą per visą miestą iki bažnyčios nusidriekė šventinė procesija, žmonės dainavo ir šoko.

Keliautojus labiausiai sužavėjo vulkaninės kilmės uolose dar XIII a. iškaltos monolitinės bažnyčios. Painus ir gluminantis tunelių labirintas, siauri koridoriai sujungia visas bažnyčias į visumą.

„Žmogaus galimybės yra beribės. Oloje išskaptuota šventovė beveik niekuo nesiskiria nuo mūsų bažnyčių: su kolonomis, įvairiais papuošimais“, – pažymėjo V. Urbonas.

Skurdas bado akis

Afrikoje panevėžiečiai jautėsi kaip tikros žvaigždės, čia gyvenantys žmonės šypsenomis apdovanodavo atvykėlius. Lietuviams buvo kiek keista, kad tokiame skurde gyvenantieji gali būti laimingi.

REKLAMA

„Tai labai vargana šalis. Palyginti su Afrikos žmonėmis, lietuviai yra visko pertekę. Nors mums dažnai atrodo, kad uždirbame per mažai, o mokesčiai didžiuliai, bet iš tiesų gyvename kaip karaliai. Kai vairuotojui pasakiau, kiek žiemą moku komunalinių mokesčių ir šią sumą įvardijau jo šalies pinigus, jis net vairą paleido ir net kelis kartus perklausė: gal turiu ne namą, o gamyklą“, – pasakojo V. Urbonas.

Skurdas Etiopijoje toks didelis, kad keliautojai ne kartą svarstė, kaip padėti šios šalies žmonėms. Su V. Urbonu keliavę medikai, matydami vaikus, apėjusius pūliais ir aplipusius musėmis, svarstė bent metams atvykti į šią šalį ir padėti jos milijonams mažųjų.

„Skurdas ten baisus, galvojome, kaip galėtume jiems padėti. Taip, humanitarinė pagalba jiems reikalinga, bet ar mes galime kištis į jų gyvenimus. Viena vertus, įvairios organizacijos padeda toms tautoms, bet, kita vertus, ar jų nenaikina. Pavyzdžiui, fotografavome vienos genties moteris – nuogas, tik šiek tiek prisidengusias apatinę kūno dalį kažkokio žvėries oda, persijuosusias automatu. Viena jų staiga išsitraukė mobilųjį telefoną ir pradėjo su kažkuo kalbėti“, – šokiruojamus skirtumus atskleidė plaukikas.

REKLAMA

Anot jo, pagalba skurdo kamuojamai šaliai turėtų būti kitokia – kad ir išmokyti juos išgauti švarų vandenį. Gėlo geriamojo vandens trūkumas Etiopijoje itin ryškus. Vandens kolonėlės viena nuo kitos nutolusios maždaug 30–50 kilometrų. Toks atstumas labai didelis taip tankiai apgyvendintoje šalyje.

Nededa taško

V. Urbono teigimu, jo žygis, skatinantis vietinius gyventojus susirūpinti vandeniu, tik labai maža dalele prisideda prie ekologijos problemų iškėlimo, bet geri dalykai prasideda būtent nuo to. Juk ir piramidės buvo pastatytos nuo smiltelės. Jo planuose – įveikti dar ne vieną vandens telkinį. Pirmiausia norėtų sugrįžti prie Lamanšo.

„Manau, kad kiekvieną vandens telkinį reikia gerbti. Tai nėra tie kilometrai, kurių negalėčiau įveikti, tai tik 30 kilometrų, esu įveikęs ir didesnius atstumus. Bet reikia gerbti tą vandenį ir ateiti tik dėl jo“, – mano sportininkas.

Ateities planuose – ir Antarktidos žemynas. Abu ežerai, esantys šiame žemyne, užšalę, bet V. Urbonas viliasi, kad kokį nors simbolinį ruožą jam pavyks įveikti, pasiseks ir perplaukti aukščiausią Azijoje Mirties ežerą Nepale.

Tačiau artimiausiuose planuose, jau šį rugpjūtį, yra pabaigti savo ekologinių žygių ciklą – perplaukti Maironio ir kitų Lietuvos dainių apdainuotą Keturių Kantonų ežerą Šveicarijoje.

REKLAMA

„Kuo daugiau ežerų bus įveikta, tuo pasaulyje vanduo bus švaresnis. Dažnas neįsivaizduojame, kad gali trūkti vandens, kad tai yra didžiulė problema, tačiau pasaulyje daug tautų yra priverstos palikti savo namus, nes nėra jo. Kai šią problemą iškelia politikai ar kiti žymūs žmonės, daugelis suklūsta, bet kai tai pasako mažas žmogus, toks kaip aš, ir nori būti išgirstas, jam reikia padaryti ką nors tokio, kad atkreiptų dėmesį. Manau, kad man pavyko tą padaryti, ir žmonės išgirdo, ką jiems norėjau pasakyti“, – teigė V. Urbonas.

Lina DRANSEIKAITĖ

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų