Giminių neturinčios penkiasdešimtmetės laidotuves organizavusius Radviliškio rajono savivaldybės valdininkus radviliškietė Alma Gedrienė kaltina nejautrumu, abejingumu ir atimta galimybe palydėti mirusiąją į Amžinojo poilsio vietą.
Moteris braukė ašarą: „Šunį užkasam, ir tai gėlę padedam, o čia juk žmogus. Ir nei gėlės, nei žvakelės, nei paskutinio atsisveikinimo. Nejaugi tai, kad žmogų laidoja Savivaldybė, leidžia valdininkams paminti žmogiškumą?“.
Įskaudino valdininkų požiūris
„Negaliu tylėti ir nuleisti visko negirdom. Gal kas ir sakys, ko čia tau taip parūpo ta Rasa, kad lakstai visur. Gal bus tokių, kurie norės prikišti materialinius dalykus. Tegul. Bet mane labiausiai užgavo žmogiškumo stoka ten, kur turėtų būti padedama žmonėms“, – tikino į „Šiaulių krašto“ Radviliškio redakciją užėjusi A. Gedrienė.
Moterį įskaudino tai, kad jos kaimynės laidotuves organizavusi rajono Savivaldybė iš kaimynų ir pažįstamų atėmė galimybę palydėti mirusiąją į kapines, atsisveikinti su ja, uždegti žvakelę.
Artimųjų ir giminaičių neturėjusi Rasa mirė Radviliškio ligoninės Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje. Penkiasdešimtmetę pakirto sunki liga.
„Daviau Rasai savo telefoną, nunešiau radiją, kad būtų linksmiau. Žinojom, kad ši liga anksčiau ar vėliau Rasą pakirs – kasdien ji ėjo vis silpnyn, du mėnesius nebegalėjo nieko valgyti. Pernai lapkritį Rasą išoperavo, o sausio 11-ąją ji mirė“, – pasakojo A. Gedrienė.
Moteris sakė žinojusi, kad Rasa neturi artimųjų, todėl Almos šeima netruko apsispręsti: kaimynę palaidos jie – kaimynai.
Jokios žinios, jokio skambučio
„Ligoninėje informavo, kad mums nebus duotas mirties liudijimas, todėl nuėjau teirautis į Socialinės paramos skyrių. Bet skyriaus vedėja irgi nežinojo, ar bus leista laidoti. Atseit, pirma jie turi gauti duomenis iš policijos. Vedėjai palikau savo telefono numerį. Ji pažadėjo bet kokiu atveju pranešti: ar taip, ar taip. Laukiam. Niekas neskambina – galvoju, tebeieško giminių. Ir tik sausio 18-ąją iš Laidojimo namų darbuotojos sužinojau, kad Rasą jau palaidojo. Ir jokios žinios, jokio skambučio“, – vėl braukė ašarą moteris.
A. Gedrienė piktinosi: kaipgi taip – nejaugi buvo sunku pranešti? Juo labiau, kad vedėjai ji paliko savo telefono numerį.
Anot moters, kad ir nebūtų leista laidoti, išlydėti Rasą būtų atėjusi ir ji su šeima, ir kiti kaimynai, Rasos draugai. Žvakelę būtų uždegę, gal net ir kunigo būtų paprašę pasimelsti už mirusiąją.
Pasak Almos, vėliau Laidojimo namų direktorius jai pasakė: būtų porą valandų net pašarvojęs mirusiąją, jei būtų buvę norinčiųjų su ja atsisveikinti.
„Supykusi paskambinau Socialinės paramos skyriaus vedėjai, paklausiau, kodėl nepranešė. O ji: „O kas Jūs – giminė, kad turėjau pranešti?“. Argi taip elgtis žmoniška?“ – liejo apmaudą radviliškietė.
Išgyventi padėjo kaimynai
Su kaimynystėje gyvenusia Rasa Alma bendravo keliolika metų. Kai jos šeima atsikraustė į Trakų gatvelę, Rasa ten jau gyveno.
A. Gedrienė neslepia: turėjo Rasa nuodėmių – mėgdavo stiklelį pakilnoti, buvo nereta viešnia bare, kuriame dirba Alma.
Tą žinojo visi kaimynai. Kartais bardavo Rasą už tai, neretai gailėdavo, padėdavo kas kuo gali. Ir pati Alma kaimynei yra kilimuką atidavusi, televizorių, kačiukui maisto atnešdavusi. Kai prieš kelerius metus sudegė Rasos namas, vis dažniau kaimynei prireikdavo aplinkinių pagalbos.
„Bet ir ji pati nevengdavo padėti kaimynams – kam malkas sunešdavo, kam daržus nuravėdavo. Už maistą, už kelis litus. Stengėsi, kad turėtų ką ėsti jos augintiniai – šuo ir katinas“, – pliusus kaimynei dėjo A. Gedrienė.
Kai Rasa pasimirė, A. Gedrienė pasirūpino, kad be globos neliktų Rasos augintiniai – šuniuką atidavė pažįstamiems, o netrukus ten pat atsidūrė ir jos katinas.
„Kodėl tuomet ir gyvūnais nepasirūpino Savivaldybė – ar jai jau tas nepriklauso? Aš tikrai jokios naudos nesiekiau – Rasa jokio turto neužgyveno. Kad ir ne mes palaidojom kaimynę, prižiūrėsiu jos kapą. Užpirksiu Mišias už Rasą“, – ant kaimynės kapo padėjusi chrizantemų ir uždegusi žvakę, žadėjo A. Gedrienė.
„Mes neprivalom skambinti kaimynams“
Socialinės paramos skyriaus vedėja Ivanna Žmėjauskienė „Šiaulių kraštui“ sakė prisimenanti šį atvejį.
„Tai ar mes privalom informuot kiekvieną kaimyną? Čia jų ne vienas ėjo dėl tų laidotuvių. Aš buvau žadėjusi pranešti tuo atveju, jei bus galimybė laidoti kaimynams. Kadangi tokios galimybės nebuvo, tai ir nebuvo skambinama. Visu kitu užsiėmė laidojimo bendrovė“, – teigė vedėja.
„Bet vardan žmoniškumo – ar nebuvo galima žmonėms pranešti, kad laidotuves organizuos Savivaldybė? Juo labiau, kad moteris buvo palikusi savo telefono numerį ir laukė skambučio“, – pasiteiravome vedėjos.
„O ta moteris pati negalėjo užeiti ir pasiklausti, jei jau taip rūpėjo? Ar nebuvo taip, kad jai labiau rūpėjo pinigai? Man kilo toks įtarimas, nes labai jau buvo rūpinamasi, už kiek buvo palaidota, mėtomi kaltinimai apie galbūt pasisavintus pinigus. Kaimynai gali ir dabar nueit ir aplankyt kapą, bet jie atsiranda tada, kai pakvimpa pinigais“, – sakė vedėja, bet tuo pačiu pripažino, – kitą kartą atkreipsim į tai dėmesį. Gal iš tikrųjų geriau reikėjo 10 kartų paskambinti“.
„Turim turėti žmoniškumo“
„Žinoma, būtume keletui valandų pašarvoję mirusiąją, leidę su ja atsisveikinti, juk visi mes žmonės, turim turėti žmoniškumo ir suprasti“, – „Šiaulių kraštui“ sakė UAB „Atjauta“ direktorius Liudas Matuzevičius.
Ši bendrovė pagal sutartį su Savivaldybe laidoja giminių neturinčius ar neatpažintus mirusius rajono gyventojus.
„Yra ne kartą buvę, kad ir giminių neturintį mirusįjį susirinkdavo pagerbti ir išlydėti net keliolika jo pažįstamų, draugų. Su gėlėmis, vainikais. Ateidavo ir paklausdavo, ar mes galėsim su juo atsisveikinti. Niekada nesam atsakę neigiamai. Dėl kai kurių net stebėdavomės – žmogus, gyvas būdamas, blaiviom akim dienos šviesos nematydavo, o, pasirodo, turėjo tiek draugų. Gal ir panašių į jį, bet juk ir jie turi teisę palydėti Anapilin mirusį žmogų“, – sakė laidojimo bendrovės vadovas.
Pasak direktoriaus, mirusiųjų, kurių laidotuves organizuoja Savivaldybė, nėra daug – per metus vos keletas.
Už valstybės lėšas laidojamam mirusiajam orkestrai nesamdomi – jis palaidojamas kukliai, stengiantis neviršyti nustatytos lėšų sumos.
L. Matuzevičiaus teigimu, kartais jie užsiima tuo, kas jiems net nepriklauso – įvairiais kanalais teiraujasi, ar jų laidojamas žmogus neturėjo čia palaidotų artimųjų.
Kartą po tokių paieškų sužinojo, jog miesto kapinėse yra palaidoti giminių neturėjusio mirusio benamio tėvai. Tuomet palaidojo žmogų šalia tėvų.
Laima AGANAUSKIENĖ
