Kaukolės pjūklas, 1831-1870
Tam, kad vogti lavonus iš lavoninių ir iškasinėti neseniai palaidotus kūnus, tokiu būdu aprūpinant anatomijos mokyklas mėginiais mokymui, lavonų grobikai dažniausiai dirbdavo grupėmis. Nenuostabu, kad skubiai palaiduotus varguolius iškasti ir nugabenti į artimiausią anatomijos mokyklą būdavo lengviausia.
Iki 1832 metais priimto anatomijos įstatymo vieninteliai kūnai, kuriuos ligoninėms pagal įstatymą leisdavo panaudoti chirurgų mokymams, buvo nuteistų nusikaltėlių lavonai. Kadangi kartuvės anatomijos mokykloms kasmet atveždavo vos po kelis lavonus, medicina, siekusi geriau pažinti žmogaus kūną, turėti imti nelegalių priemonių savo tyrimams. Tais laikais chirurgija buvo pakankamai nešvarus ir kamuojantis reikalas: nebuvo jokių nuskausminamųjų, todėl pacientai mirdavo nuo kraujo praradimo, šoko ir infekcijų, netgi kai operacijos buvo įvykdomos sėkmingai. Chirurgams buvo būtina tapti greitesniems ir tikslesniems. Todėl jiems reikėjo kūnų tyrimams.
Kai kurie lavonų grobikai buvo mažiau „sąžiningi” už kitus. Prieidavo iki to, kad kartais jie tiesiog nužudydavo žmones, kad gautų kūnų. Istorijoje egzistuoja žymiausias toks atvejis, susijęs su Thomaso Williamso ir Johno Bishopo vardais, kurie nužudė 16 žmonių ir pardavė savo aukų lavonus. 1831 metų liepą žudikai buvo nuteisti, o po mirties bausmės jų pačių kūnai buvo atiduoti tyrimams. kaip ironiška. Minėtoje parodoje Londone demonstruojami jų tatuiruotos odos fragmentai.
Kad tokių atvejų nebebūtų, parlamentas 1832 metais patvirtino anatomijos įstatymą. Tai išplėtė legalius kūnų tiekimo kelius. Buvo leista naudoti kūnus iš ligoninių, kalėjimų ir panašiai.
Kadangi žmonės bijodavo to, kad jų ar jų artimųjų kūnai bus pavogti, buvo sugalvojama pačių įmantriausių kapų apsaugos priemonių, spąstų, pavyzdžiui, pistoletų, iššaunančių karsto atidarymo atveju.
