• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Poreikis bendrauti su bendraamžiais paprastai atsiranda apie trečiuosius vaiko gyvenimo metus. Kaip tik tada tėvai ir pastebi, kad jų švelnus aukselis, norėdamas pasiskolinti iš smėlio dėžės draugo žaislą, lyg niekur nieko tvoja kastuvėliu šiam per galvą, arba paleidžia dūdas vos pastebėjęs, kad draugas prisilietė prie jo triratuko.

REKLAMA
REKLAMA

Vaikas pradeda mokytis bendrauti, o tėvams kartu su mažuoju tenka spręsti pirmąsias jo bendravimo problemas.

Nors toks elgesys tėvams atrodo didžiulė bėda, 2-3 metų vaikui jis – kuo normaliausias.

REKLAMA

Nuo jo paprastai ir prasideda pirmieji vaikiški kontaktai. Mažasis trokšta savo bendraamžių draugijos, tačiau dar nesugeba pažaboti savo vaikiško egoizmo. Šiame amžiuje vaikų kontakto pobūdį diktuoja situacija, viską lemia dažnai kylantys konfliktai. Mažyliai veikiau būna šalia vienas kito ir žaidžia atskirus žaidimus, nei iš tikrųjų imasi bendros veiklos. Tačiau netrukus, po metų-kitų, vaikas prisijungs prie draugo žaidimo, taip pamažu išmokdamas ir siužetinių žaidimų su sutartinėmis taisyklėmis.

REKLAMA
REKLAMA

Maždaug apie 7-uosius gyvenimo metus siužetiniai žaidimai tampa sudėtingesniais ir ilgesniais, palengva pereidami į bendravimą, kartais ir visai nesusijusį su žaidimu. Šio amžiaus vaikai jau gali keistis nuomonėmis apie matytus filmus, aptarti jiems aktualius įvykius, net šiek tiek paliežuvauti. Bet svarbiausia šiuo metu – pelnyti bendraamžių pagarbą.



Ar tėvai – tinkamas pakaitalas draugams?


Kartais nutinka taip, kad vaiko aplinkoje tiesiog nėra bendraamžių. Arba nesiseka su jais sutarti. Ką daryti tada? Ar suaugusieji gali pakeisti draugus?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Šiuo klausimu yra įvairių nuomonių, nuo vienareikšmiško atsakymo, kad "negali", iki abejonių nekeliančio "gali", jei suaugusysis sugebės prisijungti prie vaikiškų žaidimų kaip lygiavertis partneris. Tiesa, kai kurie psichologai mano, kad tėvai, gebantys beatodairiškai "pulti į vaikystę" ir žaisti su vaiku kaip lygus su lygiu, dažnai rizikuoja prarasti savo kaip tėvų autoritetą – juk lygiavertis partneris turėtų ir įsižeisti, pamatęs, kad vaikas žaisdamas sukčiauja, ir nepagrįstai supykti, ir ekspromtu pakeisti žaidimo taisykles savo naudai, kaip kad tai daro mažieji. Tuo tarpu toks tėvų elgesys vaiką išties gali supainioti – juk jis ir po valandėlės dar sunkiai atskirs, ar tėvai vis dar žaidžia, ar jau prasidėjo realus gyvenimas. Vaikai šios ribos apskritai nelabai jaučia.

REKLAMA

Jei ne viskas einasi sklandžiai...

Ką daryti, jei akivaizdu, kad vaikas nesutaria su draugais? Ar mažylis – tiesiog iš prigimties individualistas, ar jis norėtų bendraamžių draugijos, tačiau nesugeba deramai bendrauti?

Deja, yra vaikų, kuriuos bendraamžiai tiesiog atstumia. Nebūtinai dėl to, kad šie – mušeikos ir agresoriai. Dažnai tai būna mažyliai, kurie tiesiog skiriasi iš bendraamžių tarpo savo išore – ūgiu, plaukų spalva, figūra, - arba intelektu, kuris yra smarkiai didesnis arba smarkiai žemesnis už vidutinį.

REKLAMA

Vaikų kompanija – palyginus žiauri bendruomenė. Nesugebėjęs pritapti prie grupės mažylis negailestingai atstumiamas nė nesigilinant į jo situaciją, motyvus, nepritapimo priežastis. Anaiptol ne visada dėl to kaltas pats atstumtasis.

Psichologai pastebėjo, kad populiarus vaikas paprastai pats rodo iniciatyvą bendrauti, yra jautrus kitų išgyvenimams, geranoriškas, jei reikia – moka prisipažinti pralaimėjęs. Tikėtina, kad atstumtajam vaikui trūksta bent keleto savybių iš šių išvardintųjų. Jei suaugusieji jam padės, išmokys nugalėti savo drovumą, bendraudami parodys, kaip svarbu yra pagirti bendraamžius, juos palaikyti bei gebėti motyvuotai išsakyti savo poziciją – tikėtina, kad bendravimo problemos po kiek laiko nugrims užmarštin. Idealu, jei vaikas šią pamoką išmoksta dar prieš peržengdamas mokyklos slenkstį.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų