Kokia yra tėvystė šių dienų skubančiame ir nuolat besikeičiame pasaulyje? Su kokiomis problemomis susiduria šiuolaikiniai tėčiai ir kas šiandien jaudina tėvus? – į šiuos ir kitus aktualius klausimus ieškota atsakymų Tėvo dienos proga, birželio 3 d. Vilniaus geležinkelio stotyje Vyrų krizių ir informacijos centro organizuotame renginyje „Tėvas stotyje“.
Gerai, kai žinai maršrutą
Vyrų krizių ir informacijos centro steigėjas Algirdas Meškauskas kalbėdamas apie tai, kodėl Tėvo dienos renginiui pasirinkta būtent traukinių stotis, sakė: „Stotis yra tokia vieta, iš kur išvykstam ir sugrįžtama, tai gali būti trumpas sustojimas tarp svarbios kelionės etapų, tik stotelė. Gerai, kai į stotį ateini žinodamas maršrutą, kišenėje turėdamas pinigų ir bilietą, bet kartais čia atveda visai kitokios mintys. Lietuvos vyrai pasimetę, keičiasi visuomenė, keičiasi šeima – vienos jų susiduria su sunkumais, kitos išyra, tad renginys „Tėvas stotyje“ yra skirtas atkreipti dėmesį į šalies vyrų situaciją.“
„Tyrimai rodo, kad Lietuvoje vyrai ir moterys apie šeimą mąsto tradiciškai, nors moterys ir labiau linkusios manyti, kad vyras turėtų daugiau dalyvauti šeimos gyvenime, tačiau dažnai bijo duoti vyrui į rankas naujagimį, mano, kad jis nesugebės juo pasirūpinti. Tuo tarpu JAV ar kitose Europos šalyse įsitvirtina „naujasis“ vyras: rūpestingas, globojantis, švelnus, nenutolęs nuo šeimos. O Lietuvoje jautresni moterų rūpesčiams, galvojantys apie vaikų auklėjimą vyrai yra menkinami „tikrų“ vyrų. Bet ar tikrai „tikras“ vyras turi būti agresyvus, primetantis jėgą ir nepaisantis kitų nuomonės?“- klausė pašnekovas kalbėdamas apie visuomenės mąstymo tendencijas bei pridūrė, kad šiuolaikinis vyras nustato sau gausybę barjerų, kurių nevalia peržengti – emocijos, ašaros ir pan.
Šiame kontekste itin svarbiu tampa tėvystės klausimas. A. Meškausko teigimu, šiuo dienų tėvystė taip pat labai panaši į kelionę: vieni labai atsakingai tam ruošiasi ir planuoja – „vyksta į stotį žinodami maršrutą“, o kitus tai ištinka netikėtai, nepasiruošusius ir į „tėvystės traukinį bandoma įšokti vejantis jį peronu“.
Ar Tėvo diena prilygs Motinos dienai?
Sociologų teigimu, šių dienų visuomenė išgyvena tam tikrą mastymo pokytį, vis mažiau darbai, pareigos ir atsakomybės skirstomos pagal kriterijų „vyriška“-„moteriška“, keičiasi ir tėvo bei motinos vaidmenų klausimas.
Apie tai, ar galima tikėtis, kad prabėgus dešimtmečiui, Tėvo diena bus minima taip pat aktyviai, kaip Motinos, pašnekovas sakė: „Nesu toks optimistas, kad tikėčiau, jog radikalių pokyčių sulauksime per dešimtmetį. Jauni vyrai mąsto kitaip, o pokyčiai atsiranda ne dėl pačių vyrų norėjimo keistis, o todėl, kad juos tai daryti priverčia aplinka.“
A. Meškausko teigimu, tokie gyvenimo momentai kaip bedarbystė, sparti moterų integracija į darbo rinką, kai kurių profesinės veiklos sričių išnykimas ir naujų atsiradimas priverčia vyrus keistis: „Moterys ėmė uždirbti vis daugiau ir, pavyzdžiui, kai iškyla klausimas, kuris iš tėvų turi imti vaiko priežiūros atostogas, natūralu, kad tai daro tas, kieno finansinis indėlis mažesnis. Manau, kad čia ir prasideda didieji pokyčiai: beveik septyni proc. vyrų eina vaiko priežiūros atostogų, vadinasi, Lietuvoje kasmet yra apie trys tūkst. vyrų, kurie pasiryžta auginti vaikus. Tai reiškia, kad trys tūkst. moterų tęsia karjerą.“
Geras pavyzdys užkrečia
Pašnekovo teigimu, tokie skaičiai negali neturėti įtakos visuomenei, nes tokius pavyzdžius mato ir kiti žmonės ir pasirenka minėtą gyvenimo modelį. „Visi keisti turi drauge, nes problemų atsiranda tuomet, kai skiriasi vyro ir moters šeimos įsivaizdavimas. Pavyzdžiui, jauna pora tuokdamasi neaštrina tam tikrų dalykų, bet vėliau nesutarimai išlenda – moteris iki vedybų nenutuokė, kad po jų vyras ims priešintis jos siekiui daryti karjerą ir pan. Pokytis ir įsiklausymas turi būti abipusis“.
Specialistas įspėjo, kad moterys taip pat turi būti atsargios vadovaudamosi tradiciniu požiūriu „kaimynas daugiau uždirba, o tu niekam tikęs“, nes pasekmės tikrai nedžiugins. „Vyrai turi būti atsakingi už pinigų atnešimą į šeimą, bet jų uždirbimas negali būti pagrindiniu tikslu.“
Pagalbos kreipiasi ne savanoriškai
Į klausimą, kokio amžiaus vyrai dažniausiai yra linkę pripažinti esamas problemas ir nori ieškoti būdų, kaip jas spręsti, Vyrų krizių centro steigėjas atsakė: „Dažniau sulaukiame vyresnių vyrų, nes jų gyvenimuose problemų būna prisikaupę daugiau. Tikrai nėra taip, kad vyrai į krizių centrą eitų su dideliu džiaugsmu ar dėl to, kad to nori patys. Taip nėra. Dažniausiai jie tai daro šeimos paraginti arba išgyvendami išgąstį, kad griūva, keičiasi bendravimas šeimoje ir ieškoma, kas galėtų padėti tai „suremontuoti“. Nesu susidūręs su atveju, kuomet žmogus ateitų norėdamas pakeisti save, dažniau išgirstu „jūs padėkit man, kad jinai nebūtų durna“, „padėkit man ją susigrąžinti, ji nežino, ko nori“.
A. Meškausko teigimu, toks pirminis vyrų nusiteikimas laikui bėgant dingsta ir pamažu imama suvokti, kad dažniausiai pats žmogus yra jį ir šeimą kankinančių problemų priežastis.
