Yra Žemėje tokių vietų ir objektų, kurie atrodo tarsi atkeliavę tiesiai iš kosmoso arba kitos civilizacijos. Jie mažų mažiausiai kelia nuostabą, susižavėjimą, o kai kuriais atvejais kūnu nubėga šiurpuliukai – kartais visiškai neaišku, kas ir kodėl ten vyksta.
Unikalūs Moeraki rieduliai
Viena populiariausių atrakcijų turistams Naujoje Zelandijoje – stebėtino apvalumo Moeraki rieduliai. Kai kurių riedulių apimtis siekia net du metrus. Šie rieduliai atrandami jūroje, toli nuo krantų. Mokslininkai spėja, kad Moeraki riedulių amžius gali siekti daugiau nei 60 milijonų metų.
Moeraki rieduliai (nuotr. moerakiboulders.com) (nuotr. Gamintojo)
Tyrėjai suglumę, nes kiekvieno riedulio sandara šiek tiek skiriasi. Jų pasitaiko įvairių – nuo itin nugludintų iki įtrūkusių ar raukšlėtų. Šių riedulių galima pamatyti Koehohės paplūdimyje, Kumaros vietovėje, ant Otago salos kranto.
Mokslininkai mano, kad šie rieduliai susiformavo iš įvairių į jūros dugną patekusių nuosėdų, nors visiškai neaišku, kodėl dažnai jie tokio tobulo apvalumo. Rieduliuose aptikta jūros kriauklių, medžių, kaulų liekanų, jų paviršių dengia mineralai. Kai kurių riedulių svoris siekia net keletą tonų.
Sibiras – paslaptingiausia skylė Žemėje
Rusijoje, Kolos pusiasalyje, yra vienas pačių giliausių gręžinių Žemėje – jo gylys siekia 12 262 metrus. Gręžinys buvo pradėtas kasti 1970 metais. Projektas, kuriuo didžiavosi tuometinės Sovietų Sąjungos mokslininkai ir inžinieriai, buvo sustabdytas 1994-aisiais. Priežastis, pasak gręžimo darbus vykdžiusių technikų ir inžinierių, gana originali: finansavimo esą pakako, bet gręžinys buvo užkimštas, nes visų pirma temperatūra apačioje kilo greičiau nei tikėtasi (manyta, kad tokio gylyje temperatūra – 100 Co, bet ji pakilo iki 180 Co), antra – iš gelmių į paviršių ėmė lįsti... demonai.
Sibiras (nuotr. listverse.com) (nuotr. Balsas.lt)
Pasirodo, artėjant prie 13 kilometrų gylio, prietaisai užregistravo keistus iš gelmės sklindančius garsus. Įleidus į gręžinį garsams jautrų mikrofoną, buvo įrašyti klykiantys žmonių balsai. Darbininkai buvo įsitikinę, kad tai pragare kenčiančių žmonių riksmai. Po kurio laiko buvo užfiksuotas galingas „nežinomos kilmės“ sprogimas ir apačioje viskas nurimo. Kad ir kaip būtų, nepaisant 9,5 kilometrų gylyje aptiktų aukso ir deimantų klodų (aukso koncentracija – 80 gramų tonoje), gręžinys iki šiol tebėra užkonservuotas.
Dervos ežeras Trinidade
Derva tėra modernesnis nuo seno žinomo deguto pavadinimas. Trinidado vakarinėje pakrantėje, La Brea rajone, plyti tikrai unikalus gamtos kūrinys – beveik 40 hektarų ploto dervos ežeras. Nors kelionių gidai neslepia, kad pasitaiko ir renginiu nusivylusių turistų, vis dėlto geriau vieną kartą pamatyti nei devynis išgirsti.
Viską ryjantis Dervos ežeras Trinidade (nuotr. richard-seaman.com) (nuotr. Gamintojo)
Ežero paviršius apsitraukęs išdžiuvusios dervos sluoksniu, kuris lengvai išlaiko žmogaus svorį, bet automobilis veikiausiai per keletą minučių imtų grimzti gilyn. Mokslininkai įrodė, kad šis ežeras – taisyklingos piltuvo formos, o jo giliausia vieta – net 1 100 metrų. Šis ežeras – tarytum gyvas organizmas. Vietiniai gyventojai pasakoja, kad maždaug 130 metrų skersmens duobės (iš kurių išsemiama derva) vėl prisipildo per tris dienas.
Įdomu, kad šis ežeras lyg „sulėtinta“ juodoji skylė į save traukia įvairius dalykus, o dar labiau vietinius gąsdina pasitaikantys atvejai, kai maži dervos ežerėliai netikėtai atsiveria atokiau nuo didžiojo dervos ežero, o po žeme jie būna susijungę kanalais.
Dėmėtasis ežeras Kanadoje
Kanadoje, netoli Osujoso miesto, yra nepaprastas ežeras, pelnytai ir taikliai vadinamas Dėmėtuoju. Tiesa, pačios įspūdingiausios dėmės atsiranda vasarą, todėl jei sugalvosite aplankyti Kanadą, taikykite atvykti ten šiltuoju metų laiku. Tuo metu nemažai ežero vandens išgaruoja, o tas, kuris lieka, atrodo tarsi atskiros įspūdingos balos – ir jos skirtingų spalvų! Taip yra dėl to, kad ežero vandenyje ištirpęs milžiniškas įvairių mineralų ir druskų kiekis: sieros, magnio, kalcio, sidabro ir titano elementų norma ten viršija net iki kelių šimtų kartų. Kurio metalo tam tikroje vietoje susikaupta daugiau – tokios spalvos ir bala.
Ežeras (nuotr. environmentalgraffiti.com) (nuotr. Gamintojo)
Apie ežerą sklando istorija. Vietiniai indėnai jį vadina Kliluk. Jiems tai – šventa ir kultūriškai reikšminga vieta, todėl vietinės gentys bandė atgauti Dėmėtąjį ežerą 20 metų. Mat Kliluk apie 40 metų priklausė tokio Ernesto Smitho šeimai. 1979-aisiais pas savininką atkeliavo indėnai ir pareikalavo ežerą parduoti. Po grasinimų ir maldavimų savininkas ežerą vis dėlto pardavė už 720 tūkstančių JAV dolerių. Galiausiai indėnai neatsilaikė prieš didelio pelno vizijas ir taip pat ėmė kasti mineralus bei juos pardavinėti. Už tai kitos gentys juos apšaukė protėvių niekintojais. Beje, Pirmojo pasaulinio karo metu čia dirbo tūkstančiai kinų darbininkų – per dieną jie iškasdavo apie toną įvairių medžiagų.
Ežeras pasižymi ir gydomosiomis savybėmis. Jau kelis tūkstantmečius naudojamas jo dumblas, kuris mažina sąnarių skausmus, padeda gyti žaizdoms. Vienoje indėnų legendoje bylojama, kad dvi gentys po didelio mūšio susitarė dėl taikos ir abiejų kariuomenės draugiškai kartu gydėsi prie ežero.
Šiandien ežeras aptvertas tvora, kad turistai nedrumstų indėnų protėvių dvasių ramybės, bet jį apžiūrėti galima nuo aplinkinių kalvų.
Tarp ledynų – Karališkųjų smėlynų dykuma
Dešimties kilometrų ilgio ir penkių pločio dykuma – unikali Sibiro vieta. Smėlynai slūgso tarp snieguotų viršukalnių ir iki dykumos prasibrauti nėra lengva, bet kai keliautojai pasiekia savo tikslą, prieš jų akis atsiveria nepaprastas vaizdas. Regis, dykumą tarp snieguotų kalnų kažkas tiesiog nuleido iš viršaus. Ji atrodo neįtikėtinai, net šiek tiek panaši į miražą arba muziejaus eksponatą po atviru dangumi.
Žiemą dykumoje neretai prisninga – Sibiras vis dėlto. Tuomet vaizdas dar įspūdingesnis: baltas sniegas žėruoja ant oranžinio smėlio kopų. Tarp jų, kaip tikroje dykumoje, pasitaiko ir oazių su nedideliais žalumos lopeliais. Jose galima aptikti elnių, kurie užklysta paskabyti skurdžios augmenijos.
Manoma, kad Karališkųjų smėlynų dykuma susiformavo prieš maždaug 100–55 tūkstančius metų per ledynmetį. Dykumos vietoje tuomet buvo upės žiotys. Upė išdžiuvo, o jos nemenka delta liko – atšiauriam ir stipriam vėjui pučiant ji ilgainiui pavirto dykuma.
Akmenų miškas Madagaskare
Tsingy de Bemaraha gamtos parkas – prie vakarinio Madagaskaro kranto. Dėl keistumo, ypatingos gamtos, senų miškų ir faunos (90 procentų čia gyvenančių rūšių nėra niekur kitur pasaulyje) ši vieta 1990 metais įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Turistų ir net tyrinėtojų čia nedaug – iš tiesų į vertikalių, dantytų akmenų mišką labai sunku prasibrauti. Gal todėl ilgus metus jis išliko toks, kaip yra dabar – daugelyje vietų žmogus nėra pabuvojęs.
Masyvus Jūros periode susidariusių nuosėdinių uolienų klodas laikui bėgant tirpo, eižėjo, kol galiausiai susiformavo toks savotiškas bokštų, iešmų, uolų, adatos aštrumo šlaitų, kanjonų ir olų rinkinys. Analogiškus „antgamtinius“ akmeninius peizažus vanduo išėsdina itin retai. Už Madagaskaro ribų egzistuoja tik keletas panašių darinių. Izoliuotose teritorijose atrandamos anksčiau nežinomos rūšys, pavyzdžiui, ilgakojai lemūrai. Tai tikra gamtos saugykla – mat paukščiams ir gyvūnams čia saugu kaip niekur kitur.
Malagasių kalba tsingy reiškia „kur niekas negali vaikščioti basas“, bet tai nėra visiškai tikslu – be alpinisto įrangos ten apskritai „neužeisi“. O ir ji menkai tegelbėja – akmenys praduria batus, šlaitai nupjauna alpinistinius diržus. Apskritai Tsingy – ideali kliūtis žmogaus ambicijoms.
