Pirmojoje dalyje apie Lietuvos profesines sąjungas rašyta, kad tikras Lietuvos dirbančiųjų solidarumas atrodo labiau svajonė negu realija. Ir dirbančiųjų teisių gynimas bei visi kiti kilnūs siekiai neretai nublanksta prieš „ėdžių instinktą“.
Šalies profesinių sąjungų vadovams, kaip minėta, neretai labiau rūpi kova dėl litų ar eurų nei kieno nors interesų gynyba. Patį profsąjungų vaidmenį ir solidarumą lietuviai taip pat suvokia miglotai. „Nežinia, nei kaip tuo žmones bepritraukti,“ – gūžtelėjo pečiais Lietuvos darbo federacijos (LDF) generalinė sekretorė Eugenija Šniutienė neseniai Vilniuje vykusios tarptautinės konferencijos metu.
Skirtingos interpretacijos
Iš dalies situacijos keblumą iliustruoja situacija, susiklosčiusi tarp dviejų buvusių vienos nacionalinės profesinių sąjungų „stoginės organizacijos“ vadovų.
Iš LDF vadovų prieš keletą mėnesių nušalintas Vydas Puskepalis teigia, kad jo naujai įkurta (vienas kitam alternatyvas kurti profsąjungose madinga) Lietuvos profsąjungų lyga siekia susijungti su LDF ir jokių prieštaravimų esą nebelikę.
Pasak V. Puskepalio, paliaubų viltis esą nušvitusi, o prieš kelis mėnesius teisėsaugą pasiekusi istorija apie nežinia kur paklotą už profsąjungos lėšas neva pirktą brangų laminatą, piniginius iššvaistymus ir panašius dalykus, yra praeitis.
„Nu praktiškai nežinau. Ten buvo atiduota Kaunui (LDF Kauno padaliniui) daryti. Ten buvo mūsų revizinės komisijos padarytos. Jokių ten priekaištų nebuvo. <...> Ir jie ten vietoj to laminato praktiškai šildymus įrengė ir panašiai. Ir nieko mes ten negalėjome. Ir viskas ten buvo gerai pas juos,“ – sakė V. Puskepalis.
Pasak V. Puskepalio, ir pati LDF vadovybė, iš pradžių galvojusi, kad kažkas yra ne taip, ir ekonominė policija esą nieko nerado, tad problema esanti išspręsta. Neva jau 5000 narių į naują organizaciją sutelkęs ekslyderis aiškina ketinąs siekti ir tarptautinį lygmenį.
Pasak LDF generalinės sekretorės Eugenijos Šniutienės, viskas yra truputį kitaip. Apie galimą LDF jungimąsi su naujai iškepta V. Puskepalio kontora ji teigia nieko nežinanti, o pastarojo kalbas apie dingusias kriminalines problemas lyg ir paneigia pateikti oficialūs teisėsaugos raštai.
„Į nacionalines profesinių sąjungų organizacijas vienijantį profesinių sąjungų koordinacinį centrą V. Puskepalis tikrai kreipėsi, tačiau jo organizacija nėra nacionalinė, tad čia niekas nieko negali padaryti,“ – sakė ji ir pateikė du įdomius raštus.Pasak E. Šniutienės, niekas minėtoje laminatų ir pinigų istorijoje dar nebaigta.
Raštas iš Kauno prokurorų dėl ikiteisminio tyrimo atnaujinimo. (nuotr. Balsas.lt)
Abejojama ekspertais
Perskaitęs pirmąją ciklo apie profesinių sąjungų nacionalinius ypatumus dalį sureagavo Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo lyderis Vytautas Bakas. Jis suabejojo gausiai pirmojoje dalyje cituoto dabartinio Seimo nario, Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) atstovo Algirdo Syso, anksčiau intensyviai dalyvavusio profesinių sąjungų veiklose, autoritetu ir jo „ekspertiniu vaidmeniu“.
„Pripažinti klaidas čia nepakanka. Esu tikras, kad tai žmogus, kuris kartu su kai kuriais savo partiečiais (pavyzdžiui Vilija Blinkevičiūte ir pan.) sąmoningai pasistengė, kad Lietuvoje neatsirastų profesinių sąjungų. Minėtų žmonių nenoriu konkrečiai kaltinti, tačiau, jei yra kokie nors žmonės, kurie išparceliavo turtą tėra kriminaliniai nusikaltėliai ir jie turi būti teisiami už patikėto turto iššvaistymą ir pasisavinimą. Manau, kad profsąjungų turto reikalais tikrai seniai turėjo susidomėti prokurorai. Atitinkamus asmenis bei jų šeimos narius turi lydėti civilinė atsakomybė. Viešąjį interesą galėtų ginti prokuroras. O likusį turtą būtina kuo greičiau paimti visuomenės poreikiams, įsteigti fondą, kurį valdytų Nevyriausybinių organizacijų, profsąjungų, vyriausybės atstovai ir remti besisiteigiančias profesines sąjungas. Kol dar senatis nesuėjo,“ – sakė V. Bakas.
Įvaizdžio bėdos
Politikos tyrimų ir analizės instituto vadovas Marius Ulozas mano, kad profsąjungas kamuoja ne tik įvaizdžio problemos, nors esama ir tokių. „Profsąjungas žmonės neretai visgi sieja su sovietine praeitimi, klasių kova, tarnavimu „sistemai“. Daugelis žmonių profsąjungų judėjimą sieja ir su socialdemokratais. Tai atstumia nemažai dirbančiųjų, kurie norėtų ir galėtų aktyviai dalyvauti profsąjunginėje veikloje. Absoliutus susikompromitavimas išsidalinus ir pradanginus profsąjungų turtą ir pešantis dėl kiekvieno pinigėlio irgi populiarumo neprideda“,- mano politologas.
Realus darbuotojų interesų neatstovavimas ir nuomonės neturėjimas, anot M. Ulozo, yra realija. „Proginiai mitingai kartą per metus su tais pačiais plakatais - ar tai kova už teisingą darbo tvarką, už dirbantįjį? Prieš porą metų, protestuodami prieš A.Kubiliaus politiką, pradėjo bado streiką. Ištvėrė porą dienų. Perkalbėjo valdžios atstovai „sausainiais„ profsąjungos veiklai ir baigėsi „kova uz dirbančiuosius“. Lietuvoje apskritai nėra dalyvavimo visuomenės gyvenime, įsitraukimo į sprendimų priėmimą - tradicijos. Taip pat, tarp žmonių tvyro baimė – jeigu reikšiu nuomonę, protestuosiu – gali atleisti, gali nuteisti, gali persekioti. Šių priežasčių suma ir lemia, kad tik kas dešimtas žmogus dalyvauja profesinių sąjungų veikloje,“ – teigia M. Ulozas.
