Pirmoje publikacijų serijos dalyje rašėme apie „Virgin“ prekės ženklo įkūrėjo ir savininko Ričardo Brensono vaikystę, pirmuosius verslus, „Studento“ žurnalą bei „Virgin Records“ muzikos įrašų parduotuvių tinklą. Būdamas vos 22-iejų, Ričardas jau buvo nemažai pasiekęs versle.
Tačiau tai niekis, palyginus su tuo, ką jis pasiekė vėliau. Šioje dalyje aptarsime kitą Ričardo verslo etapą, kai jis pasuko į muzikos įrašų verslą. Tai buvo persilaužimo taškas visai „Virgin“ kompanijų grupei. Vėlgi, remiamės Ričardo Brensono autobiografine knyga „Nekaltybės praradimas“.
„Virgin“ muzikos įrašų kompanijos įsteigimas
Kadangi „Virgin“ kompanija dabar turėjo ne tik plokštelių parduotuves, bet ir jų įrašymo studiją, pradėjom svarstyti trečiąją mūsų grandiozinės svajonės, kurią aptarinėjom per vieną mūsų susitikimą restorane, dalį – „Virgin“ muzikos įrašų kompaniją.
Jei „Virgin“ įsteigtų tokią kompaniją, galėtumėm pasiūlyti muzikantams galimybę įrašinėti plokšteles, paskui galėtumėm jas gaminti ir išleisti gaudami iš to pelno. Be to, mes turėjom platų parduotuvių tinklą, kuriame galėtume reklamuoti juos ir realizuoti.
Visos trys šio verslo šakos gerai derinosi tarpusavyje, ir tai galėjo duoti naudos ir grupėms, panorusioms bendradarbiauti su mumis. Juk mes dabar galėtume kontroliuoti visą grandinę, nuo muzikos įrašų gimimo ir jų realizavimo potencialiam klientui.
Kadangi Maikas Oldfildas buvo pirmasis muzikantas, su kuriuo norėjom pasirašyti sutartį, neturėjom žalio supratimo, kaip ta sutartis turėtų atrodyti. Mes šiaip ne taip gavome „Island Records“ kompanijos standartinę sutartį ir ją tiesiog nukopijavome.
Pagal tą sutartį Maikas turėjo įrašyti mūsų kompanijai dešimt albumų ir gauti 5 procentus honoraro nuo 90 proc. plokštelės didmeninės kainos (10 procentų įrašiusioji kompanija pasilieka įpakavimo išlaidoms ir nuostoliams dėl transportavimo padengti).
Kadangi Maikas neturėjo pinigų, davėm jam standartinį mūsų kompanijos darbuotojų atlyginimą – 20 svarų per savaitę, kurie vėliau turėjo būti išskaityti iš jo būsimų honorarų, jei tik jis kada nors juos gautų. Mes nemanėm, kad kada nors iš jo uždirbsim.
Pirmieji keturi išleisti „Virgin Music“ albumai
1973 metų gegužės 25 d. „Virgin Music“ išleido keturis pirmuosius savo albumus: Maiko Oldfildo „Tubular Bells“, „Gong“ grupės „Flying Teapot“, Elki Brusko „Manor Live“ ir „Faust“ grupės albumą „The Faust Tapes“. Išskyrus albumą „Manor Live“, kuris išties buvo tik roko improvizacija, kitiems trims sekėsi visai neblogai.
Labiausiai žmonių dėmesį prikaustė „Tubular Bells“, nes jis buvo absoliučiai originalus ir užburdavo iš karto. Išgirdę jį, žmonės negalėdavo sustoti – kartojo vėl ir vėl. Jie negalėjo atsistebėti, kaip Maikui pavyko visus garsus sujungti į vieną darnią visumą.
Žinojau, jog norint, kad „Tubular Bells“ plokštelė išpopuliarėtų, be visų teigiamų atsiliepimų spaudoje, dar reikia sudaryti žmonėms galimybę bent kartą ją išgirsti. Apskambinau visus radijo laidų vedėjus, su kuriais pavyko susisiekti, tačiau niekas nesusidomėjo.
Taigi pirmąsias dvi savaites albumo pardavimų rodikliai buvo prasti. Tuomet susisiekiau su Džonu Pylu, kuris turėjo roko muzikos radijo stotį, ir jo laida man buvo vienintelė galimybė gauti radijo laiko. Uždėjau jam „Tubular Bells“ plokštelę ir jis liko apstulbintas.
Kiek vėliau dar tą pačią savaitę klausėmės Džono Pylo lakoniškos kalbos per radiją: „Šiandien aš nesiruošiu pateikti jums daug įrašų. Pateiksiu tik vieną, kurio autorius yra jaunas kompozitorius Maikas Oldfildas. Tai jo pirmoji plokštelė. Kaip gyvas nesu girdėjęs nieko panašaus. Niekada nepamirškite to, ką dabar išgirsite“.
Sulig tais žodžiais pasigirdo pirmieji „Tubular Bells“ garsai. Kitą dieną be perstojo skambėjo telefonas – plokštelių parduotuvės užsakinėjo „Tubular Bells“. Garsas apie plokštelę plito ir liepos 14-ąją pateko į populiariausių albumų sąrašą, užimdamas joje dvidešimt trečią vietą, o rugpjūčio mėnesį pakilo iki pirmos vietos. O „Tubular Bells“ buvo parduotas net daugiau kaip trylika milijonų egzempliorių.
Pirmoji krizė ir sutartis su „The Sex Pistols“
1974 metais „Virgin Music“ kompanija susidūrė su kai kuriomis problemomis. Tų metų rugpjūčio mėnesį pasirodęs Maiko Oldfildo naujas albumas iš karto užėmė pirmą vietą populiariausių albumų sąraše, tad pinigų netrūko.
Tačiau „Virgin“ kompanijai iškilo pavojus tapti tik Maiko Oldfildo muzikos įrašų kompanija. Jo plokštelių pardavimai buvo tokie dideli, kad jis užtemdė visa kita. Turėjome pasirašyti sutarčių ir su kitais muzikantais. Kuo greičiau.
Deja, mums nepavyko pasirašyti sutarties nei su „10cc“, „The Who“, „Pink Floyd“ bei „The Rolling Stones“ grupėmis. Atrodė, jog likimas mums lėmė visada likti antraisiais, o muzikos versle, kaip ir daugelyje kitų sričių, tai tolygu nesėkmei, o dažnai ir bankrotui.
Paskutiniąją 1976-ųjų metų lapkričio savaitę dirbdamas savo kabinete išgirdau iš tiesiai po manimi esančio kabineto sklindančią neįprastą dainą. Nieko panašaus iki tol neteko girdėti. Nusileidau laiptais ir paklausiau kas tai. „The Sex Pistols“, – atsakė kolega.
Tuo metu ši grupė turėjo sutartį su EMI įrašų studija, tačiau pastaroji buvo nepatenkinta skandalingu grupės elgesiu. Vienos laidos metu „The Sex Pistols“ nariai ėmė šaipytis iš garsių kompozitorių, o vienas iš jos narių… apsivėmė. EMI mums pasiūlė perimti šią grupę.
1977-iais metais „Virgin“ gavo teisę platinti pirmąjį grupės albumą Didžiojoje Britanijoje. Ir nors po sutarties pasirašymo „The Sex Pistols“ daugybę kartų bandė iškrėsti mums kokią šunybę, mes buvome ne iš kelmo spirti ir juos tiesiog ignoravome.
Per ateinančias kelias savaites pardavėme daugiau kaip 100 tūkst. plokštelės „God save the Queen“ egzempliorių. Buvo akivaizdu, kad ji buvo populiariausia. Ši grupė mums reiškė persilaužimą, tai buvo kaip tik tokia grupė, kurios mums reikėjo. Dabar niekas negalėjo sakyti, kad „Virgin“ – tai Maiko Oldfildo įrašų kompanija.
„Virgin Music“ tampa tarptautine kompanija
1977 metais „Virgin“ kompanija su visais padaliniais gavo 400 tūkst. svarų ikimokestinio pelno, kitais metais šis skaičius padidėjo iki 500 tūkst. svarų. Turimi albumai buvo gana paklausūs, o mes turėjome sutartis su dar keliomis perspektyviomis grupėmis, tame tarpe ir „Orchestral Manoeuvres in the Dark“ bei „The Human League“.
Pažvelgus į „Virgin“ pašaliečio akimis galėjo susidaryti įspūdis, kad mes esame margas įvairių kompanijų kratinys. Iš savo nedidelio namo Vernon Jarde mes vadovavom plokštelių parduotuvėms, muzikos įrašų kompanijai ir muzikos leidimo kompanijai. Be viso to mes įsteigėm dar ir „Virgin Book Publishing“ kompaniją, kurios svarbiausias uždavinys buvo leisti knygas apie muziką ir roko žvaigždžių biografijas.
Dar viena mūsų įsteiga įmonė buvo „The Venue“ naktinis klubas, kuriame galėjo groti mūsų grupės, o jų besiklausantys lankytojai galėjo ir pavalgyti. Efektyviausiu reklamavimosi būdu tapo muzikiniai klipai, tad įsteigėme ir filmų montavimo studiją.
Dar viena paslauga, kurią „Virgin“ ketino pasiūlyti mūsų muzikantams, buvo galimybė pardavinėti savo plokšteles kitose šalyse. Vienas iš muzikos privalumų yra tas, kad pačiame rinkos viršuje esančios grupės yra grynai tarptautinė prekė.
Taigi, 1978-iais metais vienas iš mūsų partnerių išvyko į Niujorką steigti „Virgin America“ įrašų kompanijos, o 1979-iais metais pradėjome atidarinėti savo filialą ir Prancūzijoje – taip gimė „Virgin France“, kuri vėliau pasirašė kontraktą su Žiuljenu Kleru.
Turėdami filialus Jungtinėse Valstijose, Prancūzijoje, o vėliau dar ir Vokietijoje, visai pagrįstai galėjom pristatinėti „Virgin“ kaip tarptautinę muzikos įrašų kompaniją. Mūsų bėda buvo ta, kad neturėjom grynųjų pinigų išteklių, todėl bet kokia nesėkmė mums galėjo būti lemtinga. Banko „Coutts“ valdytojai į mus žiūrėjo, kaip į pankus, nieko neišmanančius apie verslą. „Tai gera popmuzika, ar ne?“, – klausdavo banko valdytojas.
Stengiausi įtikinti jį, kad „Virgin“ išaugo į didelę kompaniją. Mūsų pardavimų rodikliai buvo labai geri, ir mūsų pajamos buvo ne menkesnės ir ne mažiau pastovios, kaip ir bet kokio kito normalaus verslo. Tačiau bankininkams vis atrodė kitaip: „Jums sekasi gan neblogai, tačiau jūsų pajamų kokybė labai prasta. Mes nežinom, kokios jos bus po mėnesio“.
Prasidėjusi recesija ir kritę pardavimai
1979-iais metais ministre pirmininke tapo Margaret Tečer. Palūkanų normos pašoko, apėmė didelė recesija. Plokštelių pardavimai Didžiojoje Britanijoje pirmą kartą per dvidešimt metų nukrito ir mūsų tinklas prarado daug pinigų.
Nelabai sekėsi mūsų įrašų kompanijai Jungtinėse Valstijose. „Virgin“ pirmojo singlo reklamavimui išleido 50 tūkst. dolerių, tačiau jis patyrė visišką nesėkmę. Nors ir labai to nenorėjome, teko uždaryti tenai savo biurą.
1980 metais nuvykau į Los Andželą, mėgindamas Amerikos muzikos įrašų kompanijas sudominti anglų muzikantais. Kelionė buvo baisia nesėkminga. Pasiėmiau visą kolekciją demonstravimui skirtų įrašų, bet jokios naujovės nieko nesudomino.
Kai pamačiau, jog „Virgin“ pajamos senka, pradėjau nuolat sudarinėti sąrašus, kur būtų galima sutaupyti. Pardaviau savo namą, du butus, o gautus pinigus įdėjau į „Virgin“. Apkarpėme visas išlaidas, kokias tik buvo įmanoma. Neseniai radau senoje užrašų knygutėje to meto skubiausiai darytinų dalykų sąrašą:
Dar kartą įkeisti įrašų studiją Manore.
Išjungti baseino šildiklį.
Pasirašyti sutartį su „Japan“ grupe.
Parduoti namus Vernon Jarde.
Paklausti Maiko Oldfildo ar negalėtumėm pasilaikyti jo grynųjų.
Parduoti plaukiojantį namą.
Parduoti savo automobilį.
Išnuomoti visą muzikos įrašų įrangą.
Parduoti „The Venue“ naktinį klubą.
Pagal mano partnerio ir vaikystės geriausio draugo Niko apskaičiavimus, „Virgin“ 1980-iais metais galėjo patirti 1 mln. svarų nuostolių. Šis norėjo parduoti savo akcijas, tačiau negalėjo, nes buvo nieko vertos. „Virgin“ staiga atsidūrė didelėje bėdoje.
Mums teko mažinti darbuotojų skaičių – atleidome šeštadalį visos grupės darbuotojų. Dar kartą peržiūrėjom savo grupių sąrašus ir kelias grupes išbraukėm. Teko atsisakyti daugumos regi grupių, su kuriomis buvom pasirašę sutartis Jamaikoje, nes po karinio perversmo Nigerijoje buvo uždraustas bet koks importas.
Išsiskyrimas su verslo partneriu ir nuostoliai
Kai Nikas ir kitas verslo partneris Simonas ginčijosi, kurias grupes „Virgin“ turėtų pasilikti, tarp jų kilo įtampa. Nikas įrodinėjo, kad „Virgin“ turėtų atsisakyti „The Human League“ grupės. „Tik per mano lavoną“, – atkirto jam Simonas. Jis buvo teisus. Vėliau ši grupė mums davė daug pelno.
Nikas su Simonu atsidūrė aklavietėj ir kreipėsi į mane, kad pabūčiau jiems teisėju. Niko įtūžiui, aš palaikiau Simoną. Tai buvo posūkio taškas mūsų trijulės tarpusavio santykiuose, kurie lig šiol klostėsi taip gerai. Mūsų santykiai niekada daugiau nebebuvo geri.
Tapo aišku, kad mūsų keliai išsiskyrė. Jam atrodo, kad aš vedu „Virgin“ tiesiai prie bankroto ir jis norėjo apsaugoti tai, kas liko iš jo turimų 40 procentų kompanijos akcijų vertės, kol dar nevėlu. Mes visad buvome geriausi draugai, bet plečiantis „Virgin“ jis ėmė nebesusigaudyti. O galbūt ėmėme nebesusigaudyti mes.
Tačiau muzikos įrašų kompanijoje jam nebuvo vietos, jis visada jautėsi nejaukiai, kai reikėdavo bendrauti su visais tais keistais muzikantais. Man netgi susidarė įspūdis, kad Nikui su jo puritoniškomis pažiūromis nepatinka kiekvienas svaras, išleistas dar vienam buteliui šampano, net jei jis padėtų prisivilioti mūsų kompanijai kokią nors naują grupę ir šitaip gauti daug naudos.
Tad paėmiau dar vieną paskolą iš kito banko ir išpirkau Nikui priklausančias „Virgin“ akcijas. Kai mūsų išsiskyrimas buvo įformintas, susitaikymui atžymėti mes stipriai apsikabinom. Abu gavom tai, ko norėjom, ir savo „skyryboms“ atšvęsti surengėm atsisveikinimo pokylį naktiniame klube.
Nors aš įsigijau 40 procentų Nikui priklausiusių „Virgin“ akcijų, gerai supratau, kad jokio skirtumo, kiek turėsi bankrutavusios kompanijos akcijų – 60 ar 100 procentų. Niko prognozės 1980 metams apie „Virgin“ nuostolius prekybos srityje pasitvirtino: jie siekė 900 tūkst. svarų.
Netikėtas atsigavimas ir „Culture Club“ sėkmė
1981 metais „Virgin Music“ pagaliau pradėjo uždirbti šiek tiek pinigų. „Japan“ grupė išleido porą labai populiarių albumų. Taip pat neblogai sekėsi „XTC“ ir „Simple Minds“. Beje, laukėme, ką pateiks genialus atlikėjas Filas Kolinzas.
Geriausia naujiena 1981 metais buvo tai, kad išsipildė Simono prognozės apie „The Human League“. Jos trečiasis albumas „Dare“ tapo metų populiariausias, parduota 1 mln. egzempliorių Didžiojoje Britanijoje ir dar 3 mln. – užsienyje.
„Virgin“ kompanijos grynųjų pinigų ištekliai dabar kaupėsi beveik taip pat greitai, kaip dar visai neseniai seko. Kai tik „Virgin“ gauna pinigų, aš visada atnaujinu naujų galimybių paiešką. Šį kartą man pasirodė, kad atsirado puiki proga, kuria negalėjau nepasinaudoti.
Apie Boi Džordžą ir „Culture Club“ grupę pirmą kartą išgirdau kai Simonas nuvyko pasižiūrėti jų atlikimo įrašinėjimo studijoje 1981-iais metais. „Virgin“ jau buvo pasirašiusi su ja sutartį dėl muzikos leidimo, o kiek vėliau pasirašėme sutartį ir dėl muzikos įrašymo.
Nors me žinojom, kad „Culture Club“ yra nepaprastas kolektyvas, jos pirmasis singlas „White Boy“ buvo nesėkmingas. „Virgin“ išleido jį 1982 metų balandžio mėnesį, ir jį nupirko vos 8 tūkst. egzempliorių. Daina užėmė 114-ąją vietą populiariausiųjų sąraše.
Tačiau mes nenusiminėm ir jautėm, kad kai tik pavyks Boi Džordžą tinkamai nufotografuoti ir pareklamuoti, tai jo plokšteles pradės pirkti. Reikėjo, kad žmonės pamatytų šį, stulbinančios išvaizdos žmogų. Paaugliai eis dėl jo iš proto – jis žavus ir sąmojingas.
1982 metų Kalėdoms išleidom „Culture Club“ albumą „Kissing to be clever“. Visame pasaulyje buvo parduota 4 mln. jo egzempliorių. Visuose sąrašuose jo daina buvo pirmoje vietoje. Ši grupė tapo popmuzikos reiškiniu viso pasaulio mastu, o jos antrojo albumo „Colour by numbers“ buvo parduota beveik 10 mln. egzempliorių.
Grynųjų pinigų perteklius ir nauji iššūkiai
„Virgin“ finansai apsivertė aukštyn kojom: jei 1980 metais ji patyrė 900 tūkst. svarų nuostolių, tai 1982 metais gavo jau 2 mln. svarų pelno, o pardavimai pasiekė 50 mln. svarų. 1983 metais mūsų pardavimai pašoko iki 94 mln. svarų, o pelnas – iki 11 mln. svarų. Muzikos įrašų pramonėje sėkmė gali ateiti be perspėjimo.
Po laiko visi gudrūs. Žmonės tuo metu dažnai sakė, kad Nikas jam priklausiusias „Virgin“ kompanijos akcijas pardavė blogu laiku. Tačiau kai mes išsiskyrėm, jie ne blogiau už mane žinojo pardavimų rodiklius ir pelno prognozes. Padėtis tuo metu iš tikrųjų buvo prasta. Ir tuo momentu abu buvom patenkinti tokiu susitarimu: Nikas džiaugėsi, kad palieka kompaniją, o aš džiaugiausi, kad pats vienas visiškai kontroliuoju savo likimą.
„Virgin“ kompanija neginčijamai tapo pirmaujančia nepriklausoma muzikos įrašų kompanija. Simono muzikinis skonis galų gale triumfavo. Ligi tol laikyta tik vieno muzikanto įrašų kompanija, dabar „Virgin Music“ tapo visos muzikos įrašų pramonės pavydo objektu.
Žiūrėdamas į banke besikaupiančius pinigus, pradėjau galvoti ir apie kitokius jų panaudojimu būdus. Nors aš aktyviai dalyvavau sutarčių pasirašymo su grupėmis procese, jaučiau, kad jau žinau visa, ko reikia, kaip derėtis dėl tokių sutarčių. Man reikėjo naujų iššūkių.
Turėjau galimybę panaudoti mūsų grynuosius pinigus naujoms „Virgin Group“ grupės kompanijoms steigti ir šitaip plėsti jos bazę, išskaidant riziką, kad mažiau nukentėtumėm naujai recesijai ištikus. Taip pat norėjau praplėsti „Virgin“ prekės ženklo turinį.
Buvo praėję vos treji metai nuo to momento, kai „Virgin“ kompanija vos nebankrutavo ir pora metų nuo to momento, kai mus paliko Nikas. Jei per praėjusius trejus metus turėjau labai mažai pinigų, kuriais galėjau disponuoti, tai dabar banke mūsų sąskaitoje kaupėsi didelės sumos, kurias norėjau kuo greičiau investuoti.
Trečioje straipsnių ciklo dalyje rašysime apie tai, kuria kryptimi „Virgin“ pasirinko plėtoti savo verslą, t.y. aviacijos verslą. Aptarsime įnirtingą kovą tarp „Virgin Airways“ ir „British Airways“.
K. Vičiūtė
