„Daugelis Rusijos gyventojų iki šiol nesuvokia, kad homoseksualizmas – ne liga“, – konstatuojama straipsnyje. Organizacija „Išeitis“ teikia nemokamų konsultacijų paslaugas gėjams, lesbietėms, biseksualams ir transseksualams. Šiomis dienomis dirbantys savanoriai turi vis daugiau darbo: Sankt Peterburgo valdžia patvirtino įstatymo projektą, draudžiantį homoseksualizmo propagandą tarp nepilnamečių. Šis įstatymas taps tikru smūgiu seksualinių mažumų teisėms. „Išeitis“ atstovė Polina Andrianova teigia, kad tai reiškia faktinį homoseksualų diskriminacijos legalizavimą. Itin nekonkreti įstatymo formuoluotė leis uždrausti platinti informaciją apie seksualinę orientaciją, organizuoti renginius gomoseksualams ir net paprasčiausią homoseksualų artumą viešumoje.
Homoseksualizmas konservatyvioje Rusijos visuomenėje iki šiol susiduria su netolerancijos ir stereotipų siena. Iki 1993-ųjų metų tos pačios lyties santykiai dar patekdavo į kriminalinių nusikaltimų sąrašą. Tik 1999-ais metais homoseksualizmą nustojo oficialiai vertinti kaip psichinę negalią.
Dauguma masinių renginių, kuriuose dalyvauja gėjai ir lesbietės yra arba draudžiami, arba išvaikomi, o aktyvistai ir gėjų teisių gynėjai yra sulaikomi. Tokių renginių metų taip pat aktyvizuojasi ekstremistai ir kiti homoseksualų priešininkai.
Pasak Andrianovos, šios diskriminacijos šaknys slypi nepakankamame švietime seksualinio auklėjimo srityje. Dėl to vyrauja netolerancija ir neapykanta kitokio identiteto ir kitokių savybių žmonėms. Apklausos rodo, kad apie 75 procentus Rusijos gyventojų iki šiol vertiną homoseksualizmą kaip ligą. Nemažai žmonių pasisako už seksualinių mažumų izoliavimą nuo visuomenės.
Organizacija „Išeitis“ rengia seminarus, platina lankstinukus, kad supažindintų žmonės su kitų žmonių problemomis, aiškina, kad žmonės su kita orientacija nesiskiria nuo kitų.
„Vieningosios Rusijos“ partijos atstovas ir Sankt Peterburgo valdžios narys Vitalijus Milovas teigia, kad problemų su homoseksualais nėra, tačiau jis nenorėtų, kad homoseksualai apie savo seksualinę orientaciją kalbėtų su vaikais: „Aš esu tėvas. Aš tikiu į Dievą ir vaikštau į bažnyčią. Aš nenorėčiau, kad mokykloje mano mergaitei pasakotų, kad tai yra normalu, kai vaikas turi du tėčius“. Pasak Milovo, tai gali privesti prie neteisingų suvokimų formavimosi.
Rusijos visuomenė yra nuo seno patriarchalinė. Joje dominuoja klasinis išskirstymas tarp vyro ir moters. Esant tokiai santykių paradigmai, nelieka vietos kitoms seksualinės orientacijos varijacijoms. Tokia tradicija randa savo išraišką ir politinėje terpėje. Puikus pavyzdys – Vladimiro Putino „mačo“ įvaizdis.
Pasak Andrianovos, Rusijos valdžia nori atsikratyti atsakomybės seksualinių mažumų problemų klausimu: nėra raginama būti pakantiems, nėra švietimo.
