Palikę šurmuliuojantį Santiagą, patraukėme link Valparaiso, kuris dar yra vadinamas Čilės kultūriniu centru dėl daugybės mieste gyvenančių menininkų ir jų kuriamos bohemiškos aplinkos.
Aplinka. Žmonės. Nuotaikos.
Kalnų apsuptu keliu autobusu važiavome į Valparaiso, stebėjome besikeičiančius vaizdus ir grožėjomės Andų galybe. Nejučia pasiekus Valparaiso iš karto akį patraukė visa paletė spalvų, nudažusių namus ir parduotuves, lūšnas skardiniais stogais ir netgi šunų būdas. Prie stoties tradiciškai šurmuliavo turgelis, kuriame galima nusipirkti įvairių kontrabandinių prekių – pigių cigarečių, neapmokestintų rūbų ir neaiškių vaistų. Užsimetę kuprines žingsniavome link centrinės miesto dalies, kur įsikūrę hosteliai ir gyvenimas verda kiek kitaip nei rajone prie stoties.
Valparaiso, Čilė (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Į kalną lipantis miestas leido ir mums suprasti, ką reiškia stačios siauros gatvelės ir nuo nuolydžio pasvirę namai. Įsikūrę ant kalno pro hostelio langą regėjome įlanką ir žemiau esančius spalvotus namus. Išėję pasivaikščioti į miestą tyrinėjome begalybę grafiti darbų, nudažusių pastatų sienas ir gatves pavertusių spalvotais praėjimais, prie kurių stovinėjo smalsūs turistai. Grafiti darbuose slėpėsi socialinės, politinės ir ekonominės žinutės, kai kur darbai tiesiog puošė pilką pastato sieną. Valparaiso centre turbūt nėra namo, ant kurio sienos nebūtų grafiti darbo. Iš tiesų čia grafiti saviraiškos kultūra labai gaji ir suteikianti miestui šarmo bei jaukumo. Valparaiso pastatai – violetiniai, geltoni, raudoni, mėlyni ir žali, pagražinti visokių stilių, dydžių ir formų grafiti darbais, baltomis langinėmis ir balkonais, apsodintais žydinčiomis gėlėmis.
Valparaiso, Čilė (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Siauros akmenim grįstos gatvės, menininkų dirbtuvės ir parduotuvės, siūlančios ne vieną juvelyrikos, tapybos ar keramikos darbą už išties netokią ir didelę kainą. Aikštėse prie jūros ant suoliukų pardavinėjamos senos knygos, papuošalai ir kiti turistus galimai galintys sudominti daikčiukai. Bevaikštinėjantys vieni miestiečiai aplink įvairių daiktų, vaisių ir daržovių prekeivius savo rankines laiko stipriai prispaudę prie krūtinės, kiti visai atsipalaidavę vienoje rankoje nešasi pirkinių pilnus maišus, o kita kremta gatvėje pirktą empanadą ar paplotėlį su druska ir garstyčiom.
Valparaiso, Čilė (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Centrinė miesto dalis atrodo visai kita respublika, nes mums pabandžius ištrūkti iš senosios miesto dalies ir kiek palipėjus į kalno viršuje įsikūrusius rajonus darėsi ne taip jauku kaip grafiti išmargintose gatvėse. Kuo aukščiau kilom, tuo didesnio skurdo vaizdus matėm – iš aliumininių gofruotų skardų suresti namukai, dengti plėvelėm, skardom ir pritvirtinti uždėtais akmenim ar plytų gabalais, grotuoti langai ir kartoninės durys, kiemuose gulintys dideli sergantys šunys. Ištuštėjusios gatvės ir pristabdančios pravažiuojančios mašinos žadino budrumą ir skatino eiti tik plačiomis asfaltuotomis gatvėmis, nors taip norėjosi į tuos siaurus žvyruotus praėjimus tarp namų. Gerokai užkilę apačioje matėme plačią įlanką su prišvartuotais kariniais laivais, čerpėmis dengtus spalvotų namų stogus ir iš šonų plytinčius lūšnynus, skardiniais, mediniais ir kartoniniais liūdnais namukais.
Valparaiso, Čilė (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Miestas gerokai išsiplėtęs, apimantis visus įlankos krantus ir beveik siekiantis kalnų viršūnes, nors vietomis ir liūdnokas, bet vis tiek spalvotas, net lūšnelės kalnų viršuje nudažytos įvairiomis spalvomis, todėl nuo žemiausios miesto dalies pakėlus galvą į viršų matosi daug vaivorykščių. Kai nusileidome kiek arčiau link centro, lengviau atsikvėpėm – saugumo jausmas vėl grįžo namo. Deja, neilgam, nes prisėdę viename skverelyje iš praeinančios močiutės gavome įspėjimą pasisaugoti, mat mus ir mūsų fotoaparatus stebi. Iš tiesų vėliau apsidairę pastebėjome porelę juonuolių, sekančių mūsų veiksmus. Palaukę, kol pro šalį eis žmonės, prisijungę prie jų leidomės dar arčiau centro, kur aplankė didesnio saugumo jausmas.
Valparaiso, Čilė (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Surengę žygį į miesto viršutinę dalį, kitą dieną patraukėme link žymiojo Čilės poeto Pablo Nerudos namų. Trijų aukštų namas, kiek aukščiau nei miesto centrinė dalis, dideliais į jūrą žiūrinčiais langais ir neįprasta architektūra buvo vienas iš poeto mylimiausių namų (jų turėjo ne vieną skirtinguose miestuose). Ekscentriškas namų interjeras, kur nepriekaištingai suderintos skirtingų stilių detalės, įkomponuoti kičiniai ir antikvariniai daiktai, apgalvotai suplanuotos ir išnaudotos erdvės, išmargintos įvairiomis tarpusavį derančiomis ryškiomis spalvomis bei palikta laisvė šelmiškai nuotaikai tokiomis detalėmis kaip permatomos tualeto durys, iš Paryžiaus karuselių parsivežtas medinis arkliukas ar mažas, jaukus bariukas, kuriame poetas pats draugams maišydavo kokteilius ir pilstydavo į savo kolekcines įvairių formų stiklo taures. Antrame aukšte esantis miegamasis, turbūt yra daugelio svajonė – dideliais langais į jūrą, neapkrautas didelėm spintom ir komodom, jaukus ir taip pat preciziškai apstatytas skirtingų stilių baldais ir detalėm tarpusavį meniškai suderintom.
Valparaiso, Čilė (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Trečiame aukšte esantis poeto kambarys buvo jo vienatvės valdos, kur rašydavo ir medituodavo žiūrėdamas į ir iš uosto išplaukiančius laivus – būtent iš šio kambario yra geriausias vaizdas į įlanką. Be galo įkvepiantys namai, gyvenimo būdas ir pati asmenybė. J Kiek pasėdėję namo terasoje ir pastebėję saulės kelią įlankoje, leidomės žemyn link muziejaus po atviru dangumi. Nemokamas grafiti ir skulptūrų parkas traukia ne vieną fotoaparato blykstę – išmargintos sienos, suoleliai, laiptai ir durys su prie jų stovinčiais Wolkswagen vabalais, kurių Čilėje tiek daug, bet būtent Valparaiso jie taip dera. J Muziejuje po atviru dangumi įsikūrę daug menininkų ir jų dirbtuvių, kurie namo fasadus išpuošę kičiniais daiktais taip suderintais, kad pačiam užsinorėjus pasidaryti tokį stilingą „bardakėlį“, turbūt tektų gerokai pavargti. J Muziejaus išmarginti pastatai ir jų detalės didžiąja dalimi sudaro visą Valparaiso grafiti meno erdvę, kurioje smagiai jaučiasi tiek miestiečiai, tiek tinginiaujantys dideli šunys, kurių čia galybė, tiek žioplinėjantys turistai, paskęstantys spalvose ir siauruose praėjimuose.
Valparaiso, Čilė (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Kiek paėję į miesto pakraščius radome įdomių dalykų – altorių prie sugriuvusio pastato žuvusiems žmonėms su jų nuotraukom ir pavardėm, kuriems meldžiasi, dėkoja už išklausytas maldas, kabina garbinimo ir padėkos lenteles. Religija tikrai įgavus keistoką išraiškos formą... Kėdėm užbarikaduoti universitetai ir kolegijos, kur ant laiptų įsikūrę gatvės prekeiviai ar dūkstantys šunys, prie apgriuvusių namų kampų pypkiuojantys senoliai ir spalvom bei blizgučiais „rėkiančios“ religinio kičo parduotuvės, dideli kolonijiniai pastatai, aikštes gožiančios bažnyčios ir iš mikro autobusų jų maršrutą rėkiantys žmonės, atrodė visai iš kito pasaulio nei matėme centrinėje miesto dalyje, kur daug spalvų, mažai šiukšlių ir „tikro“ gyvenimo.
Vakarinis Valparaiso skendo triukšme dar labiau nei dieną, gatvėse būriavosi jaunimas, traukiantis link regetoną grojančių barų ir diskotekų, šurmuliavo greito maisto pardavėjai, aptarnaujantys nuo alkoholio alkį pajutusius dalyvius ir vaikantys alkanus šunis, akylai stebinčius judančius mėsos kąsnius. Baruose, pabuose ir kavinėse visi sėdi, nieks nešoka, šokiui rezervuotos diskotekos, kur negroja kita muzika tik po kiek laiko gerokai pabostantis tas pats regetono ritmas.
Valparaiso, Čilė (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Uosto miestas, kuriame atrodo galima rasti visko, gražių vaizdų nuo aukštai įsikūrųsių terasų, mažų parkelių, pakrančių su lekiančiais traukiniais, aktyvių studentų bendruomenių, užbarikadavusių mokslo įstaigas, Pablo Nerudos dvasią ir dar daug mažai mintų vietų, kurios vertos dėmesio, tik kažkodėl kelionių gidų nepastebėtų ar nuo įspūdžių pasiklydusių minčių sraute.
Maistas
Ragavom empanadas (pyragėlius ale kibinus su įvairiais įdarais), keistus vaisius – geltonus su tamsiai violetiniais dryžiais – slyvos skonio, paplotėlius su garstyčiom ir kitais padažais, kurie nepasirodė itin skanūs. Valgėme skaniausią kada ragautą avokadą, kurio nereikia nokinti namie ant palangės ir kuris tirpsta burnoje, saldžius bananus ir sultingus apelsinus.
Patarimas ne vežimas
Būtinai išklyskit toliau nuo centro, tačiau būkit atsargūs – vagišių čia daug ir jie apsukrūs. Gavome ne vieną vietinio įspėjimą, kad vaikščioti nesaugu, kad mus stebi ir kad geriau pasukti atgal ypač sutemus.
Pinigai (1 USD – 450 Čilės pesų)
Lova daugiaviečiame kambaryje hostelyje „Hostal Pilcomayo“ Valpariso'e – 6000 Čilės pesų
Transportas:
Autobuso bilietas Santiago - Valparaiso – 2800 Čilės pesų
Miesto autobuso bilietas nuo centro iki autobusų stoties – 200 Čilės pesų
Bilietas i Pablo Nerudos namus „La Sebastiana“ – 3000 Čilės pesų
· Maistas:
Empanada (ale kibinas su kumpiu, sūriu, daržovėmis) - 700 Čilės pesų
Hot dog'as – 700 Čilės pesų
1,5 l nebrangaus vyno – 400 Čilės pesų
Kokteilis bare (degtinė ir sultys) - 600 Čilės pesų
