Prakeiksmas priešams ir mirusiųjų prisiminimas – tokia buvo šiaurietiškų raižytinių simbolių svarbiausia paskirtis. Vikingų laikų akmenys su runomis dar šiandien slepia daugybę mįslių.
„Po Vamodo mirties stovi šios runos. Jas parašė Varinas, tėvas, nužudytam sūnui"
Švedijos pietuose, už kelių kilometrų nuo Veterno ežero, tėvas būsimosioms kartoms paliko atminimą apie savo liūdesį. Bet tas Varinas IX a. pradžioje negalėjo nujausti, kad jo palikta žinia, kurią jis per kelias savaites iškalė akmenyje, bus tyrinėjama net po daugiau kaip tūkstančio metų. Iš skausmo ir įniršio dėl netekties atsirado didžiausias ir vienas reikšmingiausių germanų runų paminklų – Roko akmuo. Maždaug 750 ženklų išmargintas Roko akmuo yra didžiausias iš visų žinomų runų paminklų.
Įvairi runų paskirtis
Švedijoje yra daugiau kaip 3000 akmenų su runomis. Dar apie 2500 jų mokslininkai rado Danijoje ir Norvegijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Farerų salose. Mažiau panašių radinių pasitaiko Grenlandijoje, Rusijoje ir Balkanuose. Kaip daugelis kitų autorių, runų meistras Varinas, iškalęs paslaptingą pranešimą Roko akmenyje, daugelį teksto vietų užšifravo. Švedas runų tyrinėtojas Otas fon Fryzenas (Otto von Friesen) 1920 m. pabandė interpretuoti visą tekstą ir sukūrė sensacingą „keršto teoriją": jaunasis karys Vamodas krito mūšyje; priešai pagrobė du jo šlovingus ginklus, kautynių trofėjus, kaip įraše teigia pasipiktinęs Varinas. Vagystė buvo nusikaltimas, supykdęs visą giminę. Bet pats Varinas buvo per senas atkeršyti už sūnaus mirtį, tai privalėjo padaryti antrasis sūnus. Kitoje akmens pusėje yra 20 karalių, Vamodo priešų, vardai, o juos supa paslaptingos runos, kuriomis Varinas tikriausiai bandė juos magiškai paveikti. Tegu vilkai griebia jų lavonus – taip mokslininkas Fryzenas iššifravo šį prakeiksmą.
Daugelį žinovų runų ir magijos ryšys domina iki šiol. Pranašaujant iš runų, Šiaurės Europoje jau prieš daugiau kaip tūkstantį metų buvo bandoma sužinoti ir pakeisti likimą. Mūšyje runos buvo laikomos talismanais; neretai karduose ir ietyse būdavo išraižomi magiški vardai arba žodžiai, tokie kaip „užpuolikas" arba „persekiotojas".
Modifikuota runų abėcėlė, vadinamoji “futhorc", atsirado VII a. anglosaksų kraštuose. Ji gali būti vertinama kaip savarankiškai praplėsta senųjų rašmenų abėcėlė. Šiose teritorijose susiformavo nauji garsai, kuriuos reikėjo išreikšti rašmenimis. Todėl runų abėcėlė, naudota iki XI a., išsiplėtė iki 31 ženklo. Suklestėjus vikingams atsirado “naujesnė futhark", jos ženklų skaičius po truputį sumažėjo iki 16. Vėliau keletas runų buvo papildytos taškais, taigi reikšmių įvairovė vėl išaugo. Kartais akmenis puošia meniški margi paveikslai. Nors spalvas per šimtmečius iš dalies sunaikino vėjas ir krituliai, kai kur dar yra išlikusių jų fragmentų. Tokie neįprasti runų pavyzdžiai yra du akmenys Jelinge (Danija). Mažesnįjį ir senesnįjį iš jų žmonos Tyros garbei X a. pradžioje pastatė Danijos karalius Gormas, Jelingo dinastijos įkūrėjas. Didesnysis priklauso Gormo sūnui Haraldui, Pietų Norvegijos užkariautojui, žinomam kaip Haraldas Mėlyndantis. Akmenyje užfiksuotas liudijimas, kaip Haraldas Danijoje įvedė krikščionybę: sudėtingo runų ornamento viduryje aiškiai matomas Nukryžiuotasis. UNESCO sprendimu šis akmuo 1994 m. buvo pripažintas pasaulio kultūros paveldo dalimi.
