Suaugusiesiems vaikai primena nekaltus, tyrus angelėlius , todėl susidūrę su savo vaikų seksualiniu elgesiu tėčiai ir mamos dažnai išsigąsta ir pasimeta.
Staiga pasidaro neaišku, kur yra riba tarp to, kas leistina, normalu, ir to, kas neturėtų būti toleruojama.
Seksualumą esame pripratę sieti išskirtinai su suaugusiųjų pasauliu, tačiau iš tiesų žmogus jau nuo ankstyvos kūdikystės yra seksualus.
Moksliniai stebėjimai rodo, kad berniukams dar būnant gimdoje įvyksta pirmosios erekcijos, kūdikiai gali masturbuotis, o dauguma ikimokyklinio amžiaus vaikų domisi priešinga lytimi ir žaidžia seksualinio tyrinėjimo žaidimus.
Žaidimas ir lytiškumas
Žaidimas – pagrindinė ir svarbiausia vaiko veikla, padedanti pažinti save ir pasaulį. Todėl stebėdami vaiko žaidimą psichologai, mokslininkai ir tėvai gali sužinoti, kaip jis jaučiasi, vystosi, kokia yra jo patirtis.
Žaidimas taip pat parodo ir vaiko lytinę raidą, tapatybę bei galimus jos sutrikimus. Taigi, žaidimui būdingas ir lytiškumas.
Paprastai mamos žaisdamos savo mažylius švelniai glosto, bučiuoja, priglaudžia, o tėčiai mėto į viršų, kutena, stengiasi padaryti ką nors netikėto. Tėvai skirtingai žaidžia, bendrauja su savo vaiku nuo pat jo gimimo taip suteikdami jam patyrimą, kad pasaulyje egzistuoja du poliai – vyriškas ir moteriškas.
Psichiatrų Roiphe'o ir Eleonoros Galenson vaikų lopšelyje-darželyje atlikti tyrimai parodė, jog tarp penkiolikto ir devyniolikto savo gyvenimo mėnesio vaikai pradeda suvokti savo lytį ir gali pasakyti „esu mergaitė“ arba „esu berniukas“.
Lyties suvokimo laikotarpį tyrėjai vadina ankstyvąja genitaline faze, kuri siejama su vaiko gebėjimu jaustis ypatingu individu, turinčiu savo kūno sanadarą, norus, mintis. Apie lyties suvokimą byloja vaiko žaidimas, elgesys, bendravimo stilius.
Nepaisant feminizmo idėjų ir visų kompiuterinių technologijų, mergaitės yra linkusios spontaniškai rinktis žaidimui lėles ir virtuvės rinkinius, o berniukai puola prie konstruktorių, mašinų ir ginklų. Tačiau tam, kad suvoktų savo lytiškumą, vaikams reikia praktiškai jį pajausti ir ištyrinėti.
Žaidimai su savimi
Praėjo tik šimtas metų nuo to laiko, kai psichoanalitikas S. Freudas pirmą kartą viešai pareiškė, kad vaikai užsiima masturbacine veikla. Šiandien vaikų psichologai teigia, jog saikinga masturbacija nėra nei žalinga, nei gėdinga. Priešingai, tai yra dėsningas ir normalus žmogaus raidos reiškinys, padedantis pagrindus būsimam seksualiniam gyvenimui.
Dar metų neturintys kūdikiai stengiasi pakartoti patirtą malonumą suspausdami šlaunis ar nevalingai liesdami savo genitalijas.
Įžengę į trečiuosius metus mažyliai jau aktyviai tyrinėja savo kūną bandydami patikrinti tai, ką iki tol tik įsivaizduodavo: ar tikrai esu berniukas / mergaitė? Tokie tyrinėjimo žaidimai būdingi daugeliui sveikų vaikų ir praeina savaime. Juk pasaulyje tiek daug dalykų, kuriuos vaikas nori ištyrinėti, pažinti.
Jei šis etapas praeina sėkmingai, paprastai nuo pradinių klasių iki paauglystės išgyvenamas lytinio abejingumo, pasyvumo laikotarpis. Įžengus į aktyvaus lytinio brendimo fazę (maždaug 11–12 metais) savo kūno tyrinėjimas tampa sąmoningu pasitenkinimo siekimu, taip ruošiantis būsimam lytiniam gyvenimui.
Kai kuriais atvejais savistimuliacijos elgesys nesibaigia ir netgi tampa reguliariu vaiko užsiėmimu, pakeičiančiu bendravimą, žaidimą ir sveiką pažintinę veiklą. Perdėta savistimuliacija paprastai užsiima emociškai apleisti, neprižiūrimi bei psichinės raidos sutrikimų turintys vaikai. Nuolatiniai žaidimai su savimi taip pat gali būti ženklas, jog vaikas patyrė seksualinį smurtą, ypač tais atvejais, kai vaiko elgesys, emocinė savijauta pasikeičia staiga ir labai stipriai.
Įtarus seksualinę prievartą, reikia reaguoti nedelsiant – stabdyti smurtą ir suteikti vaikui būtiną psichologinę pagalbą bei saugumą. Tačiau grįžkime prie save tyrinėjančių mažylių, kurių tėveliai gan dažnai nerimaudami klausia, kaip ir kada reikėtų savo vaiką mokyti padorumo?
Padorumo mokymas
Padorumo ribos iš tiesų labai priklauso nuo kultūros, religijos, tėvų išsilavinimo ir asmeninės patirties. Vieni specialistai yra labiau linkę laikytis statistinio normų vidurkio, kiti rūpinasi, kad nebūtų sukelta rimtų sveikatos sutrikimų.
Viena nuomonė čia neegzistuoja. Vaikų psichologai, padorumo vertinimus palikdami tėvams, bando nustatyti ir ištyrinėti, koks elgesys gali veikti vaiką traumuojančiai.
Jau nuo trejų metų vertėtų pradėti mokyti vaiką nedemonstruoti savo kūno viešai. Kaip teigia vaikų psichiatras Marcelis Rufo, tėvams nederėtų provokuoti vaiko laisvai demonstruoti savo nuogą kūną, maudytis ar miegoti kartu nuogiems.
Nuo trejų iki šešerių metų trunkantis raidos tarpsnis yra vienas svarbiausių vaiko asmenybės, lytinio tapatumo ir elgsenos formavimuisi. Šiuo laikotarpiu vaikai kovoja dėl priešingos lyties gimdytojų dėmesio ir yra ypač jautrūs jų tarpusavio santykiams, elgesiui.
Kartais šio amžiaus vaikai pradeda nusirenginėti, aplinkiniams demonstruodami visas savo grožybes. Toks elgesys dažniausiai reiškia dėmesio siekimą ir paprastai liaujasi šį poreikį patenkinus.
Trimečiai gali užsimanyti pažaisti su tėvų lytiniais organais, bet dažniausiai – su mamos krūtimis. Tėvai neturėtų leistis įtraukiami į šiuos žaidimus. Tėčio ar mamos kūnas nėra žaislas, jis turi teisę į privatumą taip pat kaip ir vaiko kūnas, todėl mažyliui derėtų paaiškinti, kad tai, ko jis nori, priklauso tik jums.
Penkerių metų vaikas jau gali suprasti, kas yra nederamas elgesys. Jei jis pasakoja tėvams, kad vyresnis vaikas kieme jam liepė nusimauti kelnaites ir duoti paliesti, reikėtų ramiai paaiškinti, jog taip elgtis negalima: „Tu turi savo lytį (įvardinkite taip, kaip paprastai vadinate) ir ji priklauso tik tau, neturėtum jos rodyti, net jeigu tavo geras draugas labai prašo.“
Nedera vaiko tokiu atveju bausti ar gėdinti, jis turi aiškiai suprasti, kad nėra kaltas dėl to, jog kitas vaikas jam liepė taip daryti ir jis sutiko.
Parengė psichologė Aušra Šūmakarienė
