Mano vyras puolė man pirštis manęs visai nepažinodamas, tik peržengęs tuometinių mano namų slenkstį, vos mane išvydęs. Tiesa, atsakymo jis sutiko laukti iki rytdienos, o šalia savo kandidatūros, dar pasiūlė ir draugo...
Kas tai – meilė iš pirmo žvilgsnio? Manau, kad tai Likimas. O gal meilės dievas Kupidonas po Valentino dar nebuvo baigęs savo šėlionių – paleidęs į mus meilės strėlę, ant jos visam gyvenimui suvėrė mūsų širdis, tarsi prisirpusias žemuoges ant smilgos.
Ankstyvo pavasario jau šiltas lietus, bet dar lydimas gūsingo vėjo, barbeno į mano langą. Tą vakarą kaip niekada džiaugiausi vienatve, ramybe, tvyrančia sieloje po skyrybomis pasibaigusios netrumpos draugystės. Dar keletas dygsnių ir galėsiu prisimatuoti jau bebaigiamą megztinį! Kvapą gniaužė smalsumas – ar tiks, kaip atrodysiu? Mano palaimingą tylą sudrumsdavo nebent aistringos katinų raudos, sklindančios iš lentų krūvos, suverstos prie lango. Staiga lyg kas sukrebždėjo, lyg pabeldė į stiklą.
– Gal riebesnius lietaus lašus vėjas pametėjo,– pagalvojau, užuolaidą skleisdama. Labai nustebau tokį drėgną ir vėlyvą vakarą išvydusi savo pusbrolį studentą, atvykusį iš Kauno. Tuomet buvau tik ką baigusi universitetą. Pirmus metus dirbau ir gyvenau Vilniaus senamiestyje.
Draugės ir pusbroliai dažnai mane lankydavo, bet kad taip vėlai...
– Gal kokia bėda? – nerimas persmelkė širdį.
– Ar priimsi nakvynei mane ir du „benamius“? – paklausė giminaitis, rodydamas į du sušlapusius kaip viščiukus, man nematytus vaikinus, vis dar stovinčius lietuje.
– Užeikit,– tariau. Mintyse pagalvojau, kad atsirado puiki proga įvykdyti vieną iš dešimties Dievo įsakymų.
Vienas, vos peržengęs slenkstį, atsiprašė, kad taip vėlai atsibeldė, kad taip blogai atrodo, nes permirkę. Staiga ištarė dvi pavardes, matomai draugo ir savo, net nenurodydamas, kuri pavardė kuriam asmeniui priklauso.
– Belieka man dabar tik pasų paprašyti ir „priregistruoti“, – juokiasi širdyje, akimirkai pasijutusi viešbučio administratore.
– Kurią pavardę pasirinksi, pasakysi ryte,– vėl tas pats vaikinas, jau iš pirmo žvilgsnio man labiau patinkantis, makalavo liežuviu. Ir vėl pakartojo dvi pavardes, tik jau prie jų „primontuodamas“ galūnę „–ienė“.
– Linksmų plaučių vyrukas,– pagalvojau.
– O gal jis čia peršasi? Ot, kvailys! – numojau ranka.
Akimirkai prieškambaryje su tuo juokaujančiu vaikinu likom dviese. Susitiko mūsų žvilgsniai ir mane pervėrė kažkoks niekada nepatirtas jausmas.
– Tai jis! – vieningai sutarė mano širdis su protu.– Čia tas, kurio laukiau, kurio ieškojau visą savo jaunystę – tiek išvaizda, tiek charakteriu, atrodo, panašus į mano svajonių vyrą! Ir mano sielą užliejo tokia palaima, tokia ramybė... Mano reakcija nustebino net mane pačią... Net nusipurčiau, ar nesapnuoju?
Bet, prisiminusi tą mane iš koto išvertusį klausimą dėl pavardžių apsisprendimo, vėl nebyliai juokiausi:
– O kaip man žinoti, kuri pavardė, kuriam priklauso. Viena juk akivaizdžiai skambesnė. Ir, jei rimtai, deranti prie mano vardo. Be to, tas kvailiojantis žaliaakis kuo toliau, tuo labiau mane vilioja...
Pusbrolis, su kitu, netuščiažodžiaujančiu vaikinu, nors buvo jau vėloka, čiupo į rankas įrankius ir ėmėsi remonto darbų – mano kambarėlis vyriškų rankų jau seniai nematęs buvo. Tik tas, „pavardžių pardavinėtojas“ žaliomis kaip kaip Dzūkijos ežerai akimis, jau praradęs kalbos dovaną, sėdėjo prieš mane, gėrė arbatą ir tylėjo. Tylėjau ir aš. Bet ta tyla buvo tokia iškalbinga, tokia jauki. Aišku, ją protarpiais sudrumsdavo mano pusbrolio, ar kito jo draugo plaktukų dūžiai. Pagaliau mano arbatos gėrimo ceremonijos kompanionas išlemeno:
– Tavo akys labai gražios, kaip mūsų kaimynų šuns...
Nesupykau, nes buvau ir esu didelė gyvūnų mylėtoja.
Nakčiai įsitaisiau savo lovoje, pusbrolis kitoje, tas nagingasis bernaitis fotelyje, o vilioklis žaliaakis – ant grindų, kampe prie televizoriaus. Bet naktis nepraėjo be nuotykių. Vaikinas, puikiai atlikęs keletą remonto darbų, tikriausiai sumojo, kad galima pareikalauti užmokesčio „natūra“ ir ėmė kastis po mano patalais! Jo kėslus akimirksniu nutraukė žaliaakis , gulintis ant grindų. Ne, tas svajoklis, „pavardžių pardavėjas“, nesiveržė mano lovon. Jis tik savo guolį pasitraukė prie pat mano lovos ir vėl atsigulė. Jaučiausi taip, lyg koks vilkinis šuo susirangęs prie lovos, ant kilimėlio, saugotų mano miegą.
– Nors tu su jais neprasidėk, nes blogai baigsis,– visai nejuokaudamas tarė pusbrolis. Kad būtų visiškai garantuotas dėl mano saugumo, su visa antklode įvirto pats į mano lovą. Taip saugiai ir išmiegojau su pusbroliu – visai kaip vaikystėje per giminės susitikimus. Ryte, visi keturi, ėjome į Vilniaus centrą gerti kavos. Prie centrinio pašto, netyčia, o gal tyčia, susitiko dvi rankos... Mano ir vilioklio jaunikaičio, kurio akys man priminė ežerų gelmes. Kaip tik į gėlių parduotuvę nešė orchidėjas. Gal antrą kartą gyvenime mačiau tas nuostabias gėles. Tik ką pasirodę Lietuvoje jos buvo.
– Kokių gėlių puokštę tau reikės atnešti per vestuves?
– Kieno vestuves? – šiek tiek sutrikusi paklausiau.
– Per mūsų vestuves, – atrodė jau nejuokaudamas, tik šiek tiek reikšmingai spustelėdamas mano ranką paklausė dabartinis mano vyras.
– Orchidėjų,– irgi ramiu balsu ištariau. Tik mintyse, žinodama kiek daug vos vienas žiedelis kainuoja, primečiau visos puokštės kainą. Po kelių dienų jis vėl atėjo pas mane su dideliu prašymu. Atnešė, švarius, išskalbtus džinsus, bet su nemaža skyle ant klešnės – pradegino chemikalais. Mano rankos ant tos skylės užsiuvo širdies
formos lopą...
Po pusantrų metų ramios, bet tikrai nenuobodžios draugystės, daugiau jau nesulaukusi klausimų, į kuriuos galėjau atsakyti „taip“, arba „ne“, per mūsų vestuves, gavau didelę, įspūdingo grožio ir nepakartojamo kvapo orchidėjų puokštę. Jos buvo lygiai tokios pačios, kokias mes matėme antrąją mūsų pažinties dieną. Buvau šokiruota – jis nejuokavo tada, rimtai klausė... O pavardę gavau tą, man labiau patinkančią ir labiau pritinkančią prie mano vardo.
Beje, tas kitas vaikinas, kurį, mano vyras, šalia savo kandidatūros, buvo pasiūlęs į vyrus, susirado žmoną, tokiu pačiu vardu kaip ir mano! Štai kuo baigėsi, tos kvailokos, neįprastos, bet tikrais nestereotipinės piršlybos. Daugybę sykių vyro klausiau, ar jis tą vakarą juokavo, ar rimtai kalbėjo. Jis niekada neatsako, tik santūriai šypsosi, it koks suomis. Bet, kai paklausiu, kodėl nesiėmė remonto darbų, ar, dar geriau, nesiropštė mano lovon, atsakymą turi:
– Taigi, žinojau, kad ateis ir tam laikas...
Turi atsakymą ir į klausymą, kodėl piršdamasis pats, dar ir savo draugą man į vyrus siūlė:
– Kad konkurencija būtų.
Gyvename dabar mes su vyru, ne žiūrėdami vienas į kitą. o žvelgdami bendra kryptimi, vienas kitam akmenis nuo gyvenimo kelio nuritindami, o ne tyčia užritindami, kaip dažnai dabartinėse šeimose pasitaiko. O ir tuščiažodžiauti neesame linkę. Juk mes užaugome su šūkiu lūpose: „Žygiais, o ne žodžiai mes Tėvynę mylim.“
Šią taisyklę pritaikome ir tarpasmeniniuose santykiuose.
Iki dabar, nuo to pirmojo susitikimo, nuo tos piršlybų dienos, vienas kitam neesame garsiai ištarę „myliu“. Abu suprantame, kad tas žodis šventas, juo reikia tikėti, bet kartoti „be reikalo“ nevalia – dar išgirs kokia ragana piktoji ir atims tą meilę iš mūsų... O kam sakyti tai, kas ir taip aišku? Bet mielos smulkmenos stiprina ryšį – telefonu atsiųsta šmaikšti žinutė, linksmas paveiksliukas maloniai nuteikia.
O Valentino dienos rytą, išėjusio į darbą vyro palikta širdies formos žvakutė, deganti šalia kavos puodelio, prie lovos, yra akivaizdi meilės liudytoja.
Regina
Apie konkursą galite sužinoti čia! Jis dar tęsiasi!
