REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Skaičiuojame vasario dienas, o, kartu net apie tai negalvodami, matome vis anksčiau auštančias ir vėliau užsimerkiančias dienas, tirpstantį kalendorinės žiemos laiką. Tai – amžina, dėsninga, tokiais dalykais lyg ir nederėtų stebėtis. Tačiau mes stebimės ir džiaugiamės. Gali būti, kad kelionė šviesos link, kuri dabar yra vis labiau pastebima, kaskart yra vis kitokia: juk gamtoje būtų sunku rasti panašius sausio, vasario mėnesius. Net kiemo žvirblių pulke būtų sunku rasti du visai vienodus, kur jau ten mėnesiai...

REKLAMA
REKLAMA

Vasario būdas yra sudėtingas: iš prigimties šis mėnuo audringas, pūguotas. Tačiau vis dažniau pro debesis prasiveržia saulė, kuri yra jau daug aukščiau virš horizonto. O saulę po akimirkos keičia sniegas ir pūga. Tokie staigūs pokyčiai yra lyg gamtos stichijų kova, tačiau iš tikro gamtoje niekas su niekuo nekovoja: tiesiog taip gimsta naujas gamtos gyvenimo periodas. Kol kas sunku sakyti, kad stovime ant pavasario slenksčio – ženklų tam mažoka. Tačiau pavasaris yra kažkur netoli...

REKLAMA

Tikras pavasario artėjimo ženklas yra paukščių giesmės: net mieste neįmanoma neišgirsti didžiosios, mėlynosios zylių tilindžiavimo ir svirpimo. Girioje jau gieda šiaurinės pilkosios zylės, vakarais ūkauja naminės pelėdos. Jos jau senokai sugrįžo į savo perimvietes, ir nors lizdais dar nesirūpina, savo teritoriją saugo ir gina. Geriausias būdas apie ją paskelbti – patino ūkavimai ir patelės kvyksėjimas, savotiška sąšauka, kurią girdi ne tik kitos pelėdos, bet ir žmonės. Pirmas pelėdų “kalbėjimosi„ naktis pamiškių sodybų šunys dar kiauksi išgirdę tokius garsus, o paskui pripranta. Vis dažniau sausas medžio šakas barškina geniai. Tam nereikia ypatingų orų, saulės. Kartais ir tamsų žiemos galo rytą jie “groja“, todėl nesunku suprasti, kad tai – savotiškos genių savijautos išraiška.

REKLAMA
REKLAMA

Vasarį, kai daugeliui žvėrių rūpi išlikimas, lapių ir vilkų pasaulyje prasideda vestuvės. Vilkai rujoja savaip, jų “dainavimą„ yra girdėję tikrai ne visi – juk tam reikia naktį keliauti į miškus ir ilgai laukti. O dar geriau – nukeliauti iš vakaro ir klausytis. Nėra grafiko ar tvarkaraščio, kada vilkai “uždainuos“, nėra ir tos vietos, kurioje jie visada kaukia. Lapės yra kitokios: jos kiauksi ne taip išraiškingai, šį balsą išgirsti pavyksta ne visiems. Tačiau vasarį laukuose pamatyti lapes yra visai paprasta. Vestuvių nuotaika joms visai sujaukia galvas, rudakailės laukuose bėginėja vidury dienos, ateina prie pat kelių ir atsitūpusios stebi pravažiuojančias mašinas. Toks patiklumas, o tiksliau – požiūris į visą aplinkinį pasaulį truks neilgai, apie trejetą savaičių. Kai ruja baigsis, lapės vėl taps baikščios ir atsargios, pradings mums iš akių. Tada galvosime, kad gamtoje jų yra labai mažai...

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Vasarį vestuves ar santuokos atnaujinimo ritualą švenčia krankliai. Juodų lyg anglys paukščių šeimos sukuriamos visam gyvenimui, senų kranklių pora niekada neišsiskiria. Tačiau kiekvieną žiemą, kai mes dar tik svajojame apie pavasarį, varnai ore šoka savo vestuvinius šokius: skrisdami sparnas prie sparno, jie kyla aukštyn, skardžiai kranksėdami ar kliaugėdami vartosi, nardo žemyn iki pat medžių viršūnių, o po to vėl kyla aukštyn.

Taip gamta gyvena vasario pradžioje. Netruks ateiti mėnesio vidurys, o tada imsime skaičiuoti likusias žiemos dienas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų