Lietuvos dangoraižių „tėvas“, AB „Hanner“ valdybos pirmininkas Arvydas Avulis profesiją bei aukštojo mokslo įstaigą pasirinko intuityviai, tačiau dėl to nesigailėjo. VISI (dabar Vilniaus Gedimino technikos universiteto) absolventas, VGTU Absolventų ir bičiulių klubo valdybos narys su skaitytojais pasidalino vaikystės ir studijų metų prisiminimais. Šie du gyvenimo etapai padėjo pamatus sėkmingam verslui.
Šiandien esate tituluojams vienu turtingiausių Lietuvos žmonių, neįmanoma nepastebėti jūsų vadovaujamos bendrovės pastatytų stiklinių dangoraižių. O prieš 37-erius metus buvote jaunuolis, stovėjęs profesijos pasirinkimo kryžkelėje. Kaip atsitiko, kad savo gyvenimą susiejote su sėkmę atnešusia statybų sritimi?
Kiekvienas žmogus turi vidinį motyvą siekti žinių, tik vieniems jų reikia daugiau, kitiems – mažiau. Aš visuomet buvau labai žingeidus, norėjosi kuo daugiau išmokti ir patirti, kad užsidirbčiau pinigų ir gražiai gyvenčiau. Tik dabar, perskaitęs nemažai psichologijos knygų, suprantu, kad asmenybės pagrindai susiformuoja vaikystėje ir jaunystėje. Ir man vaikystės patirtis padarė didžiulę įtaką.
Gyvenau Marijampolėje, tarnautojų šeimoje. Neretai vaikai eina tėvų pėdomis, pasirinkdami jų profesiją, o mano artimieji neturėjo nieko bendra su statybų verslu. Mama dirbo parduotuvėje, tėtis – sandėlyje. Gyvenome kukliai, o dar tiksliau pasakius, sąlygos nebuvo geros. Juk neturėjome vandentiekio, tad tekdavo su kibirais keliauti prie šulinio. Būdavo, žiemą kibire randi prišalusio ledo ir tik jį nudaužęs gali pasisemti vandens. Jei nori, kad būtų šilta, priskaldai malkų ar atsineši anglių ir užsikuri krosnį... Tokia buvo mano vaikystė ir jaunystė. O juk man, kaip ir visiems jauniems žmonėms, norėjosi ir skaniau pavalgyti, ir gražiau apsirengti. O kai jauti nepriteklių, tada ir atsiranda motyvacija gyvenime pasiekti kažko daugiau. Žvalgaisi aplink, analizuoji kitų gyvenimus ir savęs klausi: o kodėl šis ar kitas žmogus gyvena geriau nei aš? Atsakymo į šį klausimą ieškojau nuo pat vaikystės.
Į VISI – VGTU įstojote nutaręs, kad diplomuoti inžinieriai turi daugiau perspektyvų, o gal paviliojo darbo statybose romantika?
Iš tėvų išmokau būti sąžiningu ir sakyti tiesą, kokia ji bebūtų. Todėl negaliu meluoti, jog mane viliojo būtent ši aukštoji mokykla ir romantiška statybininko profesija. Romantikos nebuvo, o į VISI įstojau atsitiktinai. Baigdamas vidurinę, suvokiau, kad kažko pasiekti galiu tik įgijęs aukštąjį išsilavinimą. Esu jauniausias iš keturių vaikų. Vyresnieji brolis ir dvi seserys jau buvo baigę aukštąsias mokyklas. Dabar, sulaukęs 55-erių, mąstau kitaip, tad galiu įvertinti įgytų žinių svarbą. O tuomet daugelį dalykų dariau intuityviai: mačiau, kaip elgiasi kiti, daug pasiekę žmonės ir aš taip elgiausi. Nesinorėjo likti statistiniu vienetu ir gyventi pilką nuobodų gyvenimą. Man reikėjo žinių, ir jų siekti nutariau VISI, kur pasirinkau studijas miestų statybos katedroje. Tuomet net nesupratau, ką man duos miestų statybos inžinieriaus specialybė, bet skambėjo gražiai. Specialybę taip pat pasirinkau intuityviai, ir gyvenimas parodė, kad nesuklydau.
Sakoma, kad Alma Mater – kaip tikra motina - moko ne tik profesijos pagrindų, bet ir ruošia gyvenimo netikėtumams, kurie jaunatviško maksimalizmo apimtiems jaunuoliams gali tapti šaltu dušu.
Iš tiesų man, kaip ir daugeliui jaunų žmonių, labai trūko lankstumo, buvau atkaklus, siekiantis savo tikslo. Tačiau vienas studentiško gyvenimo įvykis išmokė esminio dalyko – kad tikslo reikia siekti ne tik atkakliai, bet ir protingai.
Vienas sunkiausių, absurdiškiausių mokslų buvo mokslinis komunizmas. Manęs net nenorėjo prileisti prie egzamino. Už ką? Todėl, kad švelniai bandžiau pasakyti, kad tas mokslas nelabai logiškas ir jį savaip interpretavau. Išgirdęs, kad man nebus leista laikyti valstybinio egzamino, nejuokais susirūpinau. Bet išsižadėti savo nuomonės irgi neketinau. Tad ką daryti? Ir tuomet suvokiau, kad reikia ieškoti kompromiso. Juk pasakyti, kad mokslinis komunizmas yra nesąmonė – labai paprasta, bet tai reikštų, kad negausiu diplomo.Todėl ėmiau ieškoti būdo, kaip įtikti dėstytojai ir savo įsitikinimų neišduoti. Kadangi pavyko, tas atvejis man tapo puikia gyvenimo pamoka, kad kartais reikia atsisakyti savo ambicijų ar norų, šiek tiek ir nusileisti, ir taip laimėsiu daugiau nei aklu užsispyrimu. Pirmoji vadovavimo patirtis taip pat įgyta institute. Prisimenu, užsiregistravau į VISI Turistų klubą, o kai baigiau pirmą kursą, buvau išrinktas to klubo pirmininku. Klubas organizuodavo keliones, varžybas, treniruotes. Plaukti baidarėmis mokėmės ir rengėme varžybas Vilnelėje, Vokėje. Laipiojome medžiais, ruošdamiesi kalnų turizmui. Klubas turėjo nemažai sportinio inventoriaus. Kai mane, man pačiam to nelaukus, išrinko klubo pirmininku, turėjau pateisinti pasitikėjimą – tada ir ėmė skleistis mano organizaciniai sugebėjimai. Aplankėme Karpatus, Uralą, Altajaus, Tian Šanio, Pamyro kalnus, buvome už Poliarinio rato. Beje, drauge su manimi klubo veikloje dalyvavo ir tuo metu VISI mokęsis Virgaudas Puodžiukas – buvęs ilgametis Lietuvos automobilių kelių direkcijos vadovas. Mano studijų laikų turistavimas virto rimta alpinizmo aistra.
Įgijęs diplomą, likote ištikimas statybininko profesijai, ar gyvenimo kelio ieškojimuose būta ir kitokių stotelių?
Prisimenu, labai norėjau dirbti sostinėje, ir ši svajonė iš dalies išsipildė: gavau paskyrimą į kaimo statybų sistemą, dirbau Vilniaus rajone. Karjerą pradėjau nuo meistro pareigų. Kiek išbraidyta purvo, o statybininkų vagonėliai buvo tapę gimtaisiais namais. Vėliau tapau Vilniaus senamiesčio restauravimo direkcijos viršininko pavaduotoju, dirbome su Lenkijos kompanijomis, kurios ir tais laikais darbus atlikdavo labai kokybiškai, užsimezgė naudingų ryšių, buvo iš ko pasimokyti.
Nepriklausomybės metais pradėjau privatų verslą. Iš pradžių buvo sunku, išbandėme viską – pardavinėjome statybines medžiagas, atradę savus tiekimo kanalus,vežėme į Lietuvą statybinį plieną, kurio tuo metu labai trūko, paskui ėmėme eksportuoti darbo jėgą į Lenkiją. Bandymų už kažko užsikabinti buvo nemažai, tačiau iš pradžių įvairūs darbai buvo trumpalaikiai ir ne itin sėkmingi.
1995 metais užregistravome akcinę bendrovę “Hanner". 1998 metais išaugo pirmasis “Hanner" biurų pastatas Goštauto gatvėje, 2001 metais – „pieštuku“ vadinamas biurų pastatas Geležinio Vilko gatvėje, o 2004 metais pastatytas 148 metrų aukščio verslo centras “Europa“. Šis pastatas tais pačiais metais pripažintas geriausiu 2004 metų daugiafunkcinės paskirties projektu Vidurio ir Rytų Europoje. Varšuvoje vykusioje apdovanojimo ceremonijoje AB “Hanner" atstovams įteiktas prestižinis apdovanojimas “CEE Mixed Use Development of the Year 2004".
Nuo 2005 metų ėmėme darbuotis užsienyje, šiuo metu plėtojame verslą penkiose valstybėse: Ukrainoje, Latvijoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Rumunijoje, kur vystome įvairius nekilnojamojo turto projektus. Daugelis verslo partnerių, pažįstamų baigę VISI/VGTU. Drąsiai galiu sakyti, kad Alma Mater padėjo pagrindus tolimesniam gyvenimui, tačiau labai daug reiškia ir paties žmogaus požiūris į tobulėjimą bei jo pastangos.
Daiva Norkienė
