• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Europos Sąjungos plėtra į rytus sustojo neapibrėžtam laikui. Neabejotina, kad nei Ukraina, nei Baltarusija, Moldova ar Pietų Kaukazo valstybės artimoje ir vidutinėje perspektyvoje netaps Europos Sąjungos narėmis. Visų pirma tiek ES valstybių vadovai, tiek paprasti piliečiai yra pavargę nuo vienu metu entuziastingai vertintos plėtros. Kita vertus, kai kurios ES narės, sakykim, Bulgarija ar Rumunija, kol kas kelia daugiau problemų, ypač korupcijos srityje, nei teikia naudos.

REKLAMA
REKLAMA

Jeigu būtų griežtai laikomasi visų ES narystės reikalavimų, vargu ar šios šalys taip buvo greitai tapusios ES narėmis. Kaip ten bebūtų, musulmoniška Turkija yra daug toliau ūkiškai pažengusi nei kai kurios naujosios ES šalys. Tačiau Turkijos narystė, kaip baiminasi kai kurios didžiosios ES valstybės, sakykim, Prancūzija, atneštų daugiau kultūrinių, religinių problemų nei naudos. Vienintelės realios kandidatės yra vietoj buvusios Jugoslavijos susikūrusios valstybės, kurių narystė yra beveik nuspręstas dalykas.

REKLAMA

Tačiau ES, ypač šiaurėje esančios valstybės ir dauguma buvusių SSRS satelitų, puikiai suvokia, kad reikia kokių nors specialių santykių su ES kaimyninėmis valstybėmis rytuose. Siekiant sukurti tokius santykius ir buvo parengtas ir yra įgyvendinamas Rytų partnerystės programos projektas.

Kalbant konkrečiai, partnerystės programos tikslas buvo pagerinti santykius su buvusiomis sovietinėmis respublikomis Baltarusija, Azerbaidžanu, Armėnija, Gruzija, Moldova bei Ukraina, pasiekti, kad jos būtų artimesnės ES.

REKLAMA
REKLAMA

Pradžioje keletas istorinių faktų. Rytų partnerystės idėją 2008 metais pasiūlė Lenkija ir Švedija. Jai ES pritarė 2009-aisiais, o pirmasis Rytų partnerystės programai skirtas susitikimas įvyko tais pačiais metais Briuselyje.

Europos Sąjunga nuo pat pradžios nebuvo vieninga šios iniciatyvos atžvilgiu.

Sumanymas nesukėlė didesnio entuziazmo Prancūzijoje nei Italijoje, kurios siekia artimesnių ryšių su Viduržemio jūros valstybėmis. Tai viena iš priežasčių, kodėl Lenkijos ir Švedijos iniciatyva nesulaukė didesnio dėmesio nei paramos, visų pirma finansinės, iš Briuselio.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Rusija, suprantanti užsienio politika vien pasenusiomis įtakų sferos kategorijomis, taip pat buvo griežtai prieš naująją ES iniciatyvą. Todėl Maskva neslėpė savo pasitenkinimo, kai šiais metais rinkimus Ukrainoje laimėjo Viktoras Janukovyčius. Šiuo metu mažai kas abejoja, kad naujasis prezidentas pasuko savo politiką promaskvietiška linkme. Neseniai pats V. Janukovyčius pareiškė, kad Rytų partnerystė yra nieko verta jau vien dėl tos priežastis, jog Ukraina gauna labai menką materialinę paramą iš ES. Jo teigimu, Ukraina gautų daugiau materialinės naudos įvedus vizų režimą ES piliečiams. Tačiau Rytų partnerystės partnerystė yra daugiau nei Ukrainos dotavimas. Iniciatyva remiančios valstybės visų pirma siekia, kad rytiniai ES kaimynai kuo labiau laikytųsi demokratinių Vakarų Europoje priimtų normų, reformuotų savo politines ir ūkines institucijas taip, kad jos būtų artimos analogiškoms ES institucijoms. Ukrainai, kurioje korupcija, politinis neprincipingumas bei politikų papirkinėjimas yra labai paplitę, tai beveik neįgyvendinami uždaviniai.

REKLAMA

Baltarusija taip pat nėra geriausia Rytų partnerystės programos dalyvė. Tiesa, prezidentas Aleksandras Lukašenka jau kiek laiko bando flirtuoti su Vakarais. Baltarusija, bent jau formaliai siekianti sudaryti sąjunga su Rusija, dideliam Kremliaus nepasitenkinimui, atsisakė pripažinti Pietų Osetiją ir Abchaziją nepriklausomomis valstybėmis. Nors A. Lukašenka yra pareiškęs, kad jis padarė visas įmanomas nuolaidas Vakarams, Baltarusiją pavadinti demokratine valstybe yra sunku. Žmogaus teisių ir demokratijos padėtis Baltarusijoje yra kur kas blogesnė nei Ukrainoje. Nors, tiesą sakant, nemažai įtakos čia turi ir Vakaruose nusistovėjęs stereotipas, kad Baltarusija yra „paskutinė diktatūra Europoje“. Tuo, atrodo, patikėjo ir pats A. Lukašenka: nenori leisti demokratinių rinkimų, kuriuos, net kaip rodo Baltarusijos opoziciją remiančių sociologinių tyrimų centrų apklausos, jis ir laimėtų.

REKLAMA

Ne ką geresnė žmogaus teisių bei demokratijos padėtis ir Azerbaidžane, tačiau šiuo atveju ES nuostatas labiau lemia energetiniai klausimai. Be Azerbaidžano naftos ir dujų ES dujotiekis „Nabucco“, kuris turėtų aplenkti Rusija, yra neįmanomas.

Santykius su Azerbaidžanu ir Armėnija taip pat sunkina nesibaigiantis konfliktas Kalnų Karabache. Be to, ir demokratiniai procesai Armėnijoje yra toli nuo to, ko norėtų ES.

Šiuo metu Gruzija yra faktiškai vienintelė valstybė, su kuria ES galėtų plėtoti normalius partnerystės santykius. Tačiau po karo su Rusija ES į Gruziją žvelgia gana abejingai, baimindamasi pabloginti santykius su Maskva. ES mažai ką padarė, kad realiai padėtų šiai labiausiai prie ES priartėjusiai buvusiai sovietinei respublikai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tiesą, praėjusią savaitę ES parodė bent jau formalius ženklus, jog rytuose, buvusioje sovietinėje erdvėje, esančios valstybės dar šį tą jai reiškia. Rytų partnerystės programa, bet tikriausiai kitomis formomis, nėra galutinai miręs projektas.

ES užsienio reikalų ministrė Catherine Ashton lankėsi Gruzijoje. Kelionės tikslas – pradėti derybas dėl asociacijos susitarimo su Gruzija pasirašymo. Ji Tbilisyje iškilmingai pareiškė, kad toks susitarimas sustiprins ES ir Gruzijos ryšius ir tie ryšiai pasieks aukštesnį lygmenį. C. Ashton teigė, jog ES gali daug prisidėti prie „Gruzijos demokratinio vystymosi, ilgalaikio stabilumo ir klestėjimo“. Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis sakė, kad gruzinų tikslas yra sukurti „pirmąją Europos valstybę Pietų Kaukaze“. Tačiau už gražių žodžių slypi nemaloni realybė – Rusija yra okupavusi penktadalį Gruzijos teritorijos, o rusų tankai stovi maždaug už 50 kilometrų nuo Tbilisio. Maskva nevykdo pažadų, duotų Prancūzijos prezidentui Nikolas Sarkozy ir neatitraukia kariuomenės į pozicijas, buvusias prieš Rusijos ir Gruzijos karą. Šiuo metu didžiausią ES susirūpinimą turėtų kelti tai, o ne demokratijos plėtra šalyje, kurioje tebėra karo su Rusija stovis. Beje, derybos dėl asociacijos susitarimo trunka nuo vienų iki ketverių metų ir sunku pasakyti, kaip per tą laiką pasikeis geopolitinė Gruzijos padėtis.

REKLAMA

Praėjusią savaitę C. Ashton taip pat susitiko su Azerbaidžano ir Armėnijos vadovais. Tai rodo bent jau formalų susirūpinimą šiomis valstybėmis, kurios visos yra ir Rytų partnerystės iniciatyvos dalyvės.

Vis dėlto Rytų partnerystė taip ir neįgavo pagreičio. Visų pirma dėl to, kad pati ES neturi aiškios užsienio politikos. Tai parodė ir nesutarimai Kosovo pripažinimo klausimu, ir nevienodas ES šalių požiūris į JAV invaziją Irake, taip pat tai, jog iki šiol ES šalys svarbiose politikos ir ūkio srityse siekia savo asmeninių interesų. Geriausi pavyzdžiai yra Prancūzijos sprendimas (tiesa, dar negalutinis) parduoti Rusijai „Mistral“ tipo karo laivus bei Vokietijos ir Rusijos susitarimai dėl naftotiekio „Nord Stream“, kuris aplenks ES nares Lenkiją ir Baltijos valstybes, statybos. Be to, Rytų partnerystės idėja, deja, buvo dalies ES šalių sumanymas siekiant daryti įtaką visų pirma jų pačių kaimyniniam regionui, kuris daugeliui ES valstybių neatrodė vertas nei didesnio dėmesio, nei pinigų.

Valentinas Mitė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų