"Marius turi meilužę", "Įsimylėjėlius O.Kolobovaitę ir M.Jampolskį išdavė slapta kelionė į Egiptą" - šios ir panašios antraštės mirgėjo sausio mėnesio žiniasklaidoje.
Gana atvirai su žurnalistais bendravęs aktorius Marius Jampolskis (31) užsisklendė. Apie šį gyvenimo tarpsnį jis nepasakos, nes kaip pats sako, nei juridiškai, nei moraliai to daryti neprivalo. Nedrįstame prieštarauti. Tuo labiau, kad jis ir jo artimieji jau žino populiarumo kainą.
- Kaip vertini pastarųjų mėnesių savo santykį su žiniasklaida?
- Ši situacija yra šalutinis mano darbo poveikis. Manęs ji nė kiek nenustebino. Puikiai žinau, kad tai yra tam tikros žiniasklaidos duona. Viešumas yra kaina, kurią aš moku už savo darbą. Kol kas ji man įkandama.
- Pyksti ant žiniasklaidos?
- Tikrai ne. Ji turi savo interesus, aš savo.
- Anksčiau gana atvirai pasakojai apie asmeninį gyvenimą. Kas pasikeitė?
- Apie šį gyvenimo tarpsnį nenoriu pasakoti. Nedaviau priesaikos Lietuvos Respublikai, todėl neprivalau nei teisintis, nei aiškinti, kas yra kas. Pasikeičiau.
- O kaip gerbėjai? Jie juk kaip niekas kitas nori žinoti, kaip tu gyveni.
- Tikrus mano gerbėjus turėtų dominti mano darbai, o ne kokias skalbimo priemones vartoju.
- Klysti. Dauguma gerbėjų apie žvaigždę nori žinoti viską.
- Leiskite man turėti šiek tiek privatumo. Nesu niekam įsipareigojęs apie save pasakoti viską.
- Kaip pasijautei, kai parskridęs iš Egipto oro uoste išvydai žiniasklaidos atstovus?
- Mane suėmė juokas. Galbūt todėl, kad to tikėjausi.
- Jei nenorėjai viešinti asmeninių santykių, gal nereikėjo rinktis turistinės kelionės su tautiečiais?
- Aš nesirenku kelionių pagal tai, ar mane fotografuos, ar ne. Negaliu reguliuoti žurnalistų darbo. Juo labiau nenoriu dirbti už juos.
- Ar šiandien gali pasakyti, kokia yra populiarumo kaina?
- Ją moku ne aš, o mano giminės ir artimieji. Jie labai išgyvena. Supraskite, kad žmonėms, kurie nesisuka pramogų pasaulyje, labai sunku paaiškinti jo mechanizmą.
- Ar tu jauti atsakomybę jiems?
- Be abejo, todėl pastarieji mano interviu labai apgalvoti. Kiekvienas netyčia išsprūdęs žodis gali atnešti žalą mano sūnui.
- Bet jis juk dar mažiukas (sūnui Dovydui - treji, - aut. past.), kad suprastų?
- Klystate. Jis labai didelis ir viską jaučia. Be to, jis lanko darželį.
- Nori pasakyti, kad dėl viešai nuskambėjusių tavo poelgių jį kas nors įžeidinėja?
- Darželis - socialinė buveinė, į kurią suplaukia informacija iš įvairių šeimų. Natūralu, kad tai vyksta.
- Ar sutiktum parduoti savo meilės istoriją kokiai nors žiniasklaidos priemonei?
- Kol kas niekas nesiūlė. O jei sutikčiau, tektų pasirašyti sutartį su velniu. Aš turiu pakankamai pinigų. Mano galimybės atitinka mano poreikius, todėl esu laimingas žmogus. Neturiu svajonės apskristi pasaulį nuosavu oro balionu. Tie, kurie už pinigus pardavinėja savo asmeninį gyvenimą, greičiausiai neturi kito pragyvenimo šaltinio.
- Kodėl tada sutinki dalyvauti beveik visuose TV projektuose iš eilės? Nori pasakyti, kad tai darai ne dėl pinigų?
- Nekoketuokime. Televizija išlaiko ne vieną aktorių. Žinoma, kad daug kur filmuojuosi dėl pinigų. Bet, pavyzdžiui, "Žvaigždžių duetuose" dalyvauju ne dėl jų.
- O dėl ko?
- Iš pradžių į šį projektą žiūrėjau kaip į avantiūrą. Dabar jį vertinu kaip mokėjimo dirbti poroje mokyklą. Irūna - nuostabi partnerė. Retai kada teatre tokią gaunu. Su ja lengva dirbti. Ji patikima, lanksti ir mintį pagauna iš pusės žodžio.
- Ar tavęs neįkvepia Rolando Kazlo pavyzdys nusisukti nuo veiklos televizijoje ir atsiduoti teatrui?
- Rolandu aš žavėjausi ir kai jis dirbo televizijoje, ir tuo, ką jis veikia teatre. Gerbiu jo pasirinkimą.
- Ar turi draugų, kuriems gali bet kada paskambinti ir atvirai pasikalbėti?
- Turiu. Beveik visi juos turi. Mes be bendravimo daugiau nieko neturime. Žmogus be kito žmogaus negali būti dvasingas. Jis yra sociali būtybė. Santykiai - gyvenimo ir kūrybos pamatas.
- Nemėgsti vienatvės?
- Vienatvės niekas nemėgsta. Aš tik mėgstu pabūti vienas.
- Ką mėgsti veikti vienumoje?
- Nesakysiu. Vienas veikiu tai, ką veikiu vienas. Jei pasakysiu, būsiu nebe vienas.
- Dauguma kūrėjų pripažįsta, kad gyvenime jiems būtini sukrėtimai. Kaip tau?
- Man pakanka gyventi, o sukrėtimai ateina savaime. Nesąmonė juos kurti dirbtinai. Apskritai nemanau, kad įmanoma gyventi nuobodžiai.
- Ar tave lengva sugraudinti?
- Gana lengva. Niekada nesigėdiju savo ašarų.
- Ką darytum, jei vieną dieną viešumas tau pasidarytų per sunkus?
- Išvykčiau ten, kur šilta, apsigyvenčiau bambukiniame namelyje šalia vandenyno, o užsimanęs pavalgyti, pasigaučiau žuvį. Va čia tai ramus gyvenimas. Manau, kad kada nors taip ir gyvensiu. Darbas, kurį dirbu, atima daug energijos. Vieną dieną pavargsiu.
- Ar dažnai tavyje konfliktuoja protas ir jausmai?
- Nuolat. Esu jausmo žmogus ir labai džiaugiuosi, kai viršų paima jausmai arba intuicija. Manau, kad ne protas, o jausmai žmogų veda tobulėjimo link. Perskaitęs visą mokslinę ir grožinę literatūrą netapsi laimingesnis.
- Kokiais momentais tu jautiesi laimingas?
- Kai pavasario rytą išgirstu kukuojant gegutę, braidau po rasotą žolę, o virš ežero kyla rūkas.
- Kokias išvadas po istorijos su Ona pasidarei, be to, kad tapai atsargesnis bendraudamas su žurnalistais?
- Supratau, kad gyvenimas dar gražesnis ir spalvingesnis, nei maniau.
- Ko lauki iš pavasario?
- Daug, daug, daug saulės ir laimės hormonų.
Teksto autorė Laima KARALIŪTĖ.
