XXI amžius atnešė nemažus pokyčius tiek tarptautinei sistemai, tiek valstybių tarpusavio santykiams. Pirma, globalizacijos procesų akivaizdoje išryškėjo kintanti regioninė politika ir ekonominiai santykiai, kurie yra nulemiami naujai kylančių galios centrų. Antra, pasireiškė tarptautinės sistemos kaita lemianti galios persiskirstymą tarptautinėje arenoje. Pastaroji atskleidžia tai, kad politika taikyta XX a. pabaigoje sprendžiant saugumo problemas nebėra veiksminga šiuo metu.
Saugumo politikos per se, kuri yra paremta JAV interesais, neveiksmingumą geriausiai atskleidžia Rytų Azijos regionas ir šešiašalės derybos (jose dalyvauja JAV, Rusija, Kinija, Japonija, Pietų Korėja ir Šiaurės Korėja), kuriose jau beveik septynis metus yra sprendžiamas Šiaurės Korėjos branduolinės programos klausimas. Tai viena aktualiausių problemų šiuo metu, nes šešiašalėse derybose susikerta daugelio pasaulio galybių interesai, kurie taip pat formuoja ir tarptautinės sistemos gaires. Nesugebėjimas pasiekti rezultatų šiame forume parodo, jog galbūt taikoma politika jau yra atgyvenusi ir reikėtų nusibrėžti naujas jos gaires.
Penkios valstybės – penkios interesų pusės
Vienas pagrindinių trukdžių neleidžiančių valstybėms, dalyvaujančioms šešiašalėse derybose, pasiekti apčiuopiamų rezultatų yra jų skirtingas požiūris į Šiaurės Korėjos problemos sprendimą. Nors ir yra sutariama, jog šios valstybės branduolinio ginklo kūrimas ir turėjimas pažeidžia tarptautinį žmogaus saugumo kodeksą bei tarptautinį stabilumą, tačiau kiekvienos derybose dalyvaujančios pusės pirštai yra nukreipti tik į save patį, todėl šešiašalėse derybose dažnai prieinama akligatvis.
Kalbant apie JAV ir Šiaurės Korėjos santykius galima nusikelti dar į Džordžo Bušo laikus, kuomet oficialiuose JAV dokumentuose Šiaurės Korėja buvo traktuojama, kaip valstybė priešė, terorą remianti valstybė ir avanpostas tironijai. JAV prezidentas, vengdamas bet kokių diplomatinių priemonių be užuolankų teigė, jog „tokios valstybės, ir jų sąjungininkai teroristai sudaro blogio ašį, kuri ginkluojasi, kad pakenktų pasaulinei taikai“. Legendinis Dž. Bušo valstybių skirstymas į gerąsias ir priklausančias „blogio ašiai“ lėmė nemažą nepasitenkinimą tarp iš Š. Korėjos pusės. Situacija dar paaštrėjo JAV vice prezidentui D. Cheney pareiškus, jog Jungtinės Valstijos „neis į derybas su nei viena pasaulio tironija ir, kad JAV nesidera su blogiu, o jį nugali.“ Šis „kietos politikos“ taikymas tik pakurstė nesutarimus ir nepasitikėjimą tarp dviejų valstybių, kuris tęsiasi iki nūdienos ir trukdo efektyviam šešiašalių derybų tikslų įgyvendinimui.
Šiaurės Korėjos branduolinės ambicijos gali stipriai pakeisti, ir tam tikra prasme, jau keičia, tarptautinį branduolinio neplatinimo režimą, kas gali turėti gana pavojingų pasekmių ir Rusijos saugumui tarptautinėje arenoje. Ji vis dar palaiko idėją, jog Korėjos pusiasalis turi būti nebranduolinė zona, tačiau ji yra prieš bet kokius bandymus tai pasiekti per spaudimą ir sankcijas (šios politikos šalininkė yra JAV). Iš jos retorikos galima spręsti, jog Rusija panaudos savo įtaką, kad būtų išvengta režimo kaitos Šiaurės Korėjoje. Taip pat ji pabrėžia, jog penkios šešiašalių derybų šalys ir tarptautinės institucijos (Jungtinės Tautos – JT) turi garantuoti Šiaurės Korėjos saugumą ir nustoti jai grasinti leidžiant vystyti modernias energijos gavybos technologijas, įskaitant branduolinę energiją.
Istorinėje perspektyvoje Kinijos įsitraukimas į Korėjos pusiasalio veiklą (politinę, ekonominę, kultūrinę) žymėjo jos pakilimus ir nuosmukius. Apskritai Kinija visada palaikė Korėją, kurią traktavo kaip savo „lūpas ir dantis.“ Po Korėjos pusiasalio padalinimo situacija pasidarė kur kas sudėtingesnė, nes atsirado du skirtingi aktoriai (Šiaurės Korėja ir Pietų Korėja), su kuriais istoriškai buvo palaikoma santykiai kaip su vienu vienetu. Be to, jie skyrėsi savo santvarka, režimu, o dabar ir ekonominiu išsivystymo lygiu. Tokiame kontekste iškilo ir naujos problemos (Šiaurės Korėjos branduolinė programa viena iš jų), kurios ir dabar apsprendžia regiono saugumą ir kelia susirūpinimą tarptautinei bendruomenei. Iš šešiašalių derybų ataskaitų aiškiai matosi, jog Kinija nesitiki, kad Šiaurės Korėja atsisakys savo branduolinių ambicijų, tačiau norėtų, kad šios daugiašalės derybos taptų pagrindu ginklų kontrolės politikos regione vystymui. Kinija siekia daugiašalio bendradarbiavimo dėl kelių tikslų. Pirma, išvengti karo ir palaikyti stabilumą regione; antra, išvengti branduolinio ginklo platinimo ir ginklavimosi varžybų regione; trečia, sukurti atsakingos didžiosios galybės įvaizdį; ketvirta, padidinti Kinijos, kaip tarpininko, rolę Korėjos pusiasalyje. Kinija, būdama kur kas artimesnė Šiaurės Korėjai kultūriškai ir geografiškai nei JAV, yra kur kas jautresnė pokyčiams Šiaurės Korėjoje. Tai verčia Kiniją laikytis ir tam tikros pozicijos šešiašalėse derybose, kuri skiriasi nuo griežtos JAV retorikos nepasižyminčios aukštu diplomatijos lygiu.
Japonijos ir Šiaurės Korėjos santykiai yra komplikuoti daugiausia dėl dviejų priežasčių. Pirma, dėl Japonijos piliečių, kuriuos, yra tikima, pagrobė Šiaurės Korėja 1970 ir 1980 metais, klausimo. Antra – Šiaurės Korėjai išbandžius naujojo tipo raketas (galinčias toliau nunešti branduolinį ginklą) Japonija pradėjo baimintis, kad branduolinis ginklas gali lengvai būti perneštas iki jos teritorijos. Žinant šios valstybės istoriją, ši baimė yra suprantama.
Pietų Korėjai, skirtingai nuo Kinijos, kurioje sprendimai yra priimami lyderio ir komunistų partijos, vienas svarbiausių veiksnių įtakojančių požiūrį į Šiaurės Korėjos branduolines ambicijas ir apsprendžiančių valstybės poziciją derybų procese yra viešoji nuomonė. Pastaroji tapo galingu elementu formuojant užsienio politiką. Pietų Korėjoje ji yra padalinta į pro-Amerikietišką ir pro-Šiaurės Korėjietišką stovyklas. Apskritai Pietų Korėja laikosi pozicijos, kad griežtoji politikos linija nepadės išspręsti iškilusios saugumo dilemos, todėl stengiasi tiek daugiašalių santykių kontekste (šešiašalės derybos), tiek dvišaliuose santykiuose su Šiaurės Korėja ieškoti daugiau bendrų taškų, ties kuriais šios dvi valstybės gali vystyti santykius. Oficialusis Seulas tuo pačiu stengiasi išvengti didelių kaštų susijusių su greitu dviejų Korėjų susivienijimu, todėl šio tikslo siekia per laipsnišką integraciją didinant tiesiogines investicijas ir vidinę prekybą (tarp dviejų Korėjų). Didesnė tarpusavio priklausomybė reikštų efektyvesnį problemų sprendimą, nes dėl padidėjusios priklausomybės Šiaurės Korėja lengviau atsivertų kaitai.
Mintis gera – rezultatai ne...
Šiaurės Korėjos branduolinė programa yra viena pagrindinių ir rimčiausių nūdienos iššūkių taikai ir stabilumui Rytų Azijos regione. Nuo pirmosios branduolinės krizės 1993/94 metais iki Šiaurės Korėjos antro branduolinio ginklo bandymo 2009 metų gegužę buvo stengiamasi pritaikyti daug prevencinių priemonių konfliktui šiame regione išvengti. Nepaisant visų pastangų, daug žadančios iniciatyvos – 1991 m. Šiaurės Korėjos ir Korėjos Respublikos (Pietų Korėja) jungtinė deklaracija, 1994 metų Ženevos sutartis, 2000 Šiaurės Korėjos ir JAV jungtinis komunikatas, 2002 Pjongjango deklaracija, 2005 metų rugsėjo 19 dienos jungtinis pareiškimas ir 2007 metų sausio ir spalio susitarimai – žlugo, nes nei dvišaliai, nei trišaliai, nei daugiašaliai dialogai nesugebėjo paversti Korėjos pusiasalio nebranduoline zona.
Didžiausi iššūkiai šešiašalėms deryboms šiuo metu yra suderinti kiekvienos dalyvaujančios valstybės pozicijas Šiaurės Korėjos ir jos branduolinių ambicijų klausimu, atsisakyti griežtos JAV pozicijos ir surasti kuo daugiau sričių, kuriose bendradarbiaujant su Šiaurės Korėja galima padidinti tarpusavio priklausomybę. Bendros tapatybės ieškojimas, didinant Šiaurės Korėjos priklausomumą nuo kitų valstybių ekonomiškai bei kultūriškai, leistų sumažinti branduolinio ginklo kortos svarbumą Šiaurės Korėjos užsienio politikos formavime.
Vienaip ar kitaip, žvelgiant iš nūdienos perspektyvos, Šiaurės Korėja ateityje greičiausiai neatsisakys savo balansavimo ant karo ribos politikos, todėl JAV, Rusijai, Kinijai, Japonijai ir Pietų Korėjai teks arba laviruoti šios politikos rėmuose ir stengtis Šiaurės Korėjos branduolines ambicijas spręsti taikingu keliu, arba teks laukti, kol pasikeis Šiaurės Korėjos lyderis (su kuriuo siejami tokie įvykiai, kaip Japonijos piliečių grobimas ar Ragoon incidentas), o kartu su juo ir valstybės pozicija. Atsižvelgiant į dabartinio Šiaurės Korėjos lyderio sveikatos būklę, tikėtina, jog artimoje ateityje vadovaujantis asmuo pasikeis, ir tai gali atnešti pozityvius pokyčius šešiašalėse derybose.
Nepaisant sunkumų, su kuriais susiduria tarptautinė bendruomenė spręsdama Šiaurės Korėjos branduolinių ambicijų klausimą, šešiašalių derybų mechanizmo inicijavimas 2003 metų rugpjūtį yra vienas svarbiausių įvykių Rytų Azijos regiono daugiašalių santykių vystymosi procese. Tai yra pirmasis oficialus forumas, kuriame didžiosios pasaulio galybės ir regiono saugumu susirūpinusios valstybės (JAV, Rusija, Kinija, Japonija, Pietų Korėja) gali mėginti išspręsti Rytų Azijos regiono saugumo dilemas. Tačiau, jeigu jos bus sprendžiamos taip kaip iki šiol – didelių laimėjimų tikėtis neverta.
Justas Kačinskas
