Džiaugiuosi, kad mums su Mariumi sekasi gražiai sutarti. Aš tik bijau, kad mes vienas kitam neatsibostume, nes susitinkame kone kiekvieną dieną.
VAIKINAS. Ar turiu vaikiną, ar neturiu - tai žinau tik aš viena ir dar ilgai į šį klausimą niekam neatsakysiu. Spaudoje buvo įvairiai rašyta: vieni teigė, kad draugą turiu, kiti, kad neturiu, tačiau tegul išlieka šioks toks klaustukas.
GERBĖJAI. Buvo ir įkyrių, ir simpatiškų gerbėjų. Pastebėjau, kad anksčiau iš gerbėjų sulaukdavau daugiau dėmesio - teikdavo ir gėlių, dovanodavo pliušinių žaisliukų, atvirukų, o kartą po koncerto sulaukiau sidabrinio žiedo. Pamenu, tik įsikūrus “Mokinukėms”, vienas vyrukas važinėdavo vos ne į kiekvieną mūsų koncertą. Tas pats berniukas man siuntinėdavo ilgus laiškus, kurių turinys kartodavosi, nes jis jau, matyt, ir pats nežinojo, ką rašyti. (Šypsosi.) Bet kadangi į jo laiškus neatsakinėdavau, jis dingo iš gerbėjų rato. Dar yra vienas vyresnio amžiaus gerbėjas, kuris skambinėja mano seseriai ir vis siunčia man linkėjimus. Dar buvo vienas brandaus amžiaus vyriškis, kuris ilgą laiką siuntinėjo man laiškus ir sveikinimus iš Amerikos. Tačiau kažkaip netikėtai jis dingo, tikiuosi, kad jam nieko blogo nenutiko...
MUZIKA. Muzika yra visas mano gyvenimas. Kartu ir hobis, ir laisvalaikis, o jei iš to užsidirbi pragyvenimui, tuomet dar geriau. Bet dainuoju tikrai ne dėl pinigų, ne dėl garbės. Dainuoju, nes be muzikos negaliu gyventi. Būdama ketverių metų pradėjau lankyti chorą “O lia lia”. Vėliau likus tik šešioms merginoms iš viso šio choro susikūrė grupė “Mokinukės”. Po kelerių metų iš grupės išėjo dvi merginos ir likome tik keturios. Pabaigusios mokyklą, grupės pavadinimą pakeitėme į “Studentes”. Taigi taip ir atsidūriau muzikos pasaulyje.
Per šešiolika kartu praleistų metų su vadove (Laima Lapkauskaitė - red. past.) būta tikrai visko: ir ašarų, ir pykčių, ir, žinoma, daug gražių akimirkų. Į visas Laimos pastabas stengiuosi reaguoti ir iškart pasitaisyti, juk nė viena pastaba neduodama be reikalo. Tik pastabų, didelio noro ir darbo (t.y. kasdien vykstančių repeticijų) dėka galima pasiekti pačių geriausių rezultatų.
PRIETARAI. Prieš vienus pasirodymus jaudinuosi labiau, prieš kitus mažiau. Prakaituoja delnai ir padažnėja kvėpavimas. Tokiu atveju tris kartus giliai įkvepiu. Bet dažniausiai, kai jau pradedu pasirodymą, pamirštu, kad yra kažkoks jaudulys, ir visą save atiduodu scenai. Na, šiaip nesu prietaringa, bet yra keletas prietarų, kuriais tikiu. Kai juoda katė perbėga kelią, lauk nelaimės, arba kai besišukuojant iškrenta iš rankų šukos, patirsi gėdą. Šiaip tikiu horoskopais, kurie gan dažnai išsipildo, taip pat keletą kartu yra išsipildę ir mano sapnai.
MOKSLAI. Tėvai sako, kad bet koks mokslas dar niekam nepakenkė, nepakenks ir man. Tik reikia mokėti suderinti muzikinę veiklą su studijomis. Specialybę išsirinkau pati - Kaune neakivaizdžiai studijuoju ekonomikos mokslus, esu pirmo kurso studentė. Sunkus ir rimtas mokslas, bet aš stengiuosi ir baigusi universitetą didžiuosiuosi savimi, nes apie tokią specialybę, atrodė, galėčiau tik pasvajoti. Bet ekonomistė tikrai nebūsiu. Gal geriau aš padainuosiu, jei tik bus kam manęs klausytis.
NAMAI. Man užtenka vietos Marijampolėje - ten mano šeima, mano artimiausi draugai, ten esu sava. Mano tėtis buvo muzikantas, taip pat turiu labai muzikalius senelius. Namiškiams patinka tai, ką aš darau, jie džiaugiasi mano laimėjimais. Šiaip ateityje norėčiau gyventi Vilniuje. Čia gyvena mano sesuo, todėl aš dažnai pas ją atvažiuoju kelioms dienoms.
POMĖGIAI. Laisvalaikį mėgstu praleisti gamtoje su draugais ar šeima. Kai turiu laisvo laiko, kuriu muziką. Bet geriausias laisvalaikio praleidimas - miegas. Taip pat mėgstu kolekcionuoti įvairiausias kojinytes. Šiltos kojinės su meškiukais, šuniukais, peliukais, ryškiaspalvės kojinės, pirštuotos kojinės - mano silpnybė. Tad ir dovanų dažniausiai gaunu kojinių.
Teksto autorė Deimantė ZAILSKAITĖ
