Į Lietuvos televizijos eterį šį mėnesį sugrįžusi laidos "Tele bim-bam" siela Neringa Čereškevičienė mano, kad pusmečio pertrauka jai buvo tik į naudą: kūrybinga moteris ne tik apmąstė ir išgrynino naujas idėjas, bet ir atrado kitokių saviraiškos sričių.
- Kokių jausmų apimta grįžote į televiziją?
- "Tele bim-bam" gyvavimo dvidešimtmečiui ruošdama laidų ciklą jaučiuosi gerai. Tokiam terminui po Kalėdų sutartys pasirašytos ir su kitų laidų vedėjais.
- Kaip tai? Juk tokia populiari laida buvo, ją žiūrėdavo tėvai su jau suaugusiais savo vaikais.
- Šis jūsų klausimas skirtas televizijos vadovybei, - juokėsi pokalbininkė. Klausimą, kada vėl pamatysime unikalią roko operą "Voro vestuvės", kurioje su žinomomis žvaigždėmis dainavo visų kartų "telebimbiukai", ji peradresavo renginių organizatoriams.
- Kaip leidote laiką iki sugrįžimo į eterį?
- Iš tikrųjų puikiai. Dirbau su savimi, labai daug mąsčiau, galvojau apie gyvenimo esmes ir prasmes. Neslėpsiu, buvo visko, bet dabar galvoju, kad tokio etapo mano gyvenime tikrai reikėjo.
Išleidau mažiausią sūnų Rapolą į pirmą klasę, pradėjau visai naują veiklą - dėstau Muzikos ir teatro akademijoje Aktorinio meistriškumo katedroje, šiuo metu - mikrofoninį dainavimą J. Vaitkaus kursui, bet dabar jie nori, kad ir prie specialybės dėstymo prisidėčiau. Tai labai netikėtas atradimas, visai kitas kampas gyvenime.
Studenčiokų kursas didelis, labai smagus, mes gerai sutariame, jie uoliai lanko mano paskaitas. Dirbu su mažiukais "Tele bim-bam" studijoje, ta veikla nenutrūko, prisidėjo labai daug organizacinių darbų mūsų didelei gražiai dvidešimtmečio šventei surengti.
- Kas pasikeitė laidoje?
- Mūsų misija dabar yra išpildyti dvidešimt sparnuotų vaikų svajonių, kurias jie mums siunčia. Atrenkame pačias gražiausias. Pavyzdžiui, trejų metų lėliukas nori, kad vienu metu į dangų pakiltų daug daug balionų... Kitas vaikas labai norėjo mamytei naujos suknelės ir pagroti mandolina. Arba vienas nuostabaus balso berniukas pageidavo publikai padainuoti dainą kartu su Neringa Čereškevičiene. Ir dabar tokių norinčiųjų daugėja...
Reikia krimsti mokslus ar gauti Dievo dovaną, kad mokėtum taip supratingai elgtis su vaikais, prakalbinti droviausiąjį? Klausdama atradau atsakymą, kad pati sau leidžiate jaustis vaiku.
Neneigiu, kad tai yra Dievo dovana, o šiaip baigiau televizijos režisūros ir aktorystės mokslus. Kitas dalykas - patirtis, jau žinau, ką reikia daryti. Be abejo, myliu vaikus, bet dirbant su jais, reikia kiekvieną dieną dirbti su savimi.
Tiesiog turi būti labai švarus, kad galėtum prisiartinti prie vaiko ir su juo šnekėtis apie bet ką. Turi nuo daug ko atsiriboti - banalumo, ydų, žalingų įpročių. Tai vidiniai dvasiniai dalykai, ir darbas su savimi yra mano dienotvarkėje. Kasryt, nuoširdžiai sakau, pagalvoju, kad noriu būti gera ir daryti gerus darbus. Ir ši idėja veda į priekį.
- Iš kur jūs turite begalinio entuziazmo, energijos?
- Tai yra įvaizdis. Optimizmo ir energijos sočiai gavau iš savo tėčio ir mamytės. Ji - begalinė optimistė, tėtis - labai artistiškas žmogus. O apie savo nuopuolius, juodus dryžius gyvenime galėčiau knygą parašyti.
- Kuo nustebina savų vaikų trijulė?
- Per tą pusmetį, kai nedirbau televizijoje, dar labiau suartėjau su vaikais. Dukrai Kotrynai - septyniolika, sūnui Justui - šešiolika, mažyliui - septyneri, tad problemos labai skirtingos. Mes niekada su vyru neslėpėme savo neigiamų emocijų, nesistengėme vaidinti, kad yra geresnis mikroklimatas, negu iš tiesų, o jeigu džiaugiamės - tai iki galo. Vaikai tą nuoširdumą, tikrumą perėmė iš mūsų, ir sakyčiau, jų charakterį ir veiklą tai veikia teigiamai.
Mano dukra antrą kartą dalyvauja miesto dainuojamosios poezijos konkurse, praėjusiame užėmė pirmą vietą respublikoje. Ji yra net subūrusi savo grupę ir labai bijo, kad šį kartą pirmos vietos nepaims. Aš jai esu psichologė ir aiškinu, kad tai visai nesvarbu - reikšminga tik tai, kad jie daro tai, kuo tiki.
- Didžiausia rizikos grupė - paaugliai - neturi savo laidos. Kažkada būrys paauglių su psichologe eteryje karštai diskutuodavo jiems rūpimomis temomis.
- O kodėl gi ne? Aš nemanau, kad ši niša užpildyta. Yra "Tūkstantmečio vaikai", bet tai yra viktorina, o poleminė emocinga laida paaugliams būtų ne pro šalį. Tiesiog reikia žmonių, kurie tuo užsiimtų, vaikams ir paaugliams padaryti gerą produktą yra tikrai sudėtinga.
- Ką šiuo metu kuriate?
- Iš tikrųjų nieko rimto dabar sukurti negalima dėl finansinės situacijos. Bet mes ruošiamės išleisti išskirtinį rinkinį dainų savo dvidešimtmečiui - absoliučiai visos mūsų kūrybos didelį rinkinį iš kelių kompaktų. Tai būtų savotiškas mūsų atsiskaitymas už tai, ką per tiek metų esame padarę. O koncertą ruošiame didžiulį, patikėkit.
- Ką gyvenime pasiekė jūsų ugdytiniai "telebimbiukai"?
Neseniai ištekinome mūsų Stasytę, kuri dainavo "Baltąją varnelę" su Andriumi Mamontovu. Ji Muzikos ir teatro akademijoje baigė chorinio dirigavimo specialybę. Kitai savo ugdytinei, būsimai aktorei, dabar dėstau. Mano vaikai irgi lanko muzikos mokyklas, sūnus didžėjauja. Kas susidraugauja su muzika, nebegali su ja išsiskirti.
- Ką šiaip veiktumėte gyvenime, jeigu jums būtų leista?
- Iš tikrųjų norėčiau paaktoriauti pas rimtą režisierių, padaryti ką tokio, kur nereikėtų mano pačios organizacinio darbo, nes jis juodai užknisa. Tą pusmetį apie tai rimtai galvojau. O jeigu nedirbčiau tokio darbo, galėčiau būti gera detektyvė privačiame seklių biure. Ne, nemėgstu šnipinėti, bet, ko gero, galėčiau pamėgti, nes turiu gerą akį, - juokiasi.
Ivona ŽIEMYTĖ
